Apie mane

Mano nuotrauka
Lentvario biblioteka įkurta 1941 metais. Bibliotekos fondą sudaro 32000 egz. leidinių. Biblioteka turi 2500 nuolatinių skatytojų. Kasmet bibliotekoje apsilanko apie 35000 lankytojų. Adresas: Klevų al. 20, Lentvaris LT-25109 Tel. 8-528-28334, el.paštas lentvaris.m.biblioteka@gmail.com. Dirbame: pirmadienį-penktadienį nuo 10.30 iki 19.00 val.,šeštadienį nuo 9.00 iki 17.00 val.

2011 m. birželio 15 d., trečiadienis

SUSITIKIMAS SU TREMTINIAIS

Lentvario tremtiniai Viktoras Rainys, Onutė Černiauskienė ir Marijona Urbutienė

Birželio 14 d. bibliotekoje susirinko gausus būrys stovyklautojų kurie susipažino su bibliotekoje veikiančia paroda ,,Lietuvių Tautos Genocidas “ ir susitiko su Lentvario tremtiniais Marijona Urbutiene, Onute Černiauskiene ir Viktoru Rainiu. Senoliai dalinosi savo išgyvenimais, pasakojo apie trėmimą ir nežmoniškas gyvenimo sąlygas, labai sunkius ir vergiškus darbus, kuriuos, jiems teko ištverti. Lietuvių tautos masiniai trėmimai sugriovė daugelio lietuvių gyvenimą. Baigėsi jų svajonės, planai, mintys apie geresnį rytojų. Prieš akis buvo tik tolima kelionė į nežinomybę. Svetimame krašte tremtiniai turėjo tik vieną tikslą – išgyventi.

Lietuvių tautos genocidas prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. Masiniai trėmimai - pats baisiausias košmaras, kurį turėjo išgyventi mūsų tautiečiai. Mūsų svečiai tremtiniai buvo ištremti į Irkutsko sritį prie Angaros upės. Jie visi buvo ištremti už tai, kad jų šeimos turėjo žemės ir jie buvo laikomi buožėmis. Juos suvarė į gyvulinius vagonus, kurie buvo be langų. Maisto ir daiktų su savimi paimti neleido. Žmonių buvo sausakimša, trūko vandens, parai buvo skiriama tik du kibirai vandens 30 žmonių. Taip jie važiavo 22 paras. Viktoras Rainys Irkutsko srityje dirbo šachtose, tris kartus buvo užverstas, tačiau liko gyvas nors gavo daug traumų, kurios senoliui ir dabar trukdo gyventi. Grįžo į Lietuvą 1958 m.


Marijonos Urbutienės šeima buvo ištremta prie Angaros upės. Jie dirbo su mediena plukdydami ją upe. Darbas buvo labai sunkus paauglei mergaitei. Ji mokėsi vakarinėje mokykloje rusų kalbos, tačiau gimtos kalbos nepamiršo. Grįžo į Lietuvą 1958 m., kur ją laikinai priglaudė kaimynai, nes namų nebeliko. Buvo sunku viską pradėti iš naujo... Marijona prisiminė baisų faktą, kai po daugel metų jie nuvažiavo parsigabenti artimųjų palaikų ir iškasus kapą jų ten nerado. Buvo sugauta ir teisiama nusikaltėlių grupuotė, kuri iškasdavo palaikus ir jais šerdavo kiaules.

Onutė Černiauskienė taip pat buvo ištremta į Irkutsko sritį. Šeima tremtyje neteko mamos, ją užaugino vyresni broliai, daug teko jai patirti vargelio. Ji savo prisiminimuose kalbėjo apie tai, kaip jai buvo gaila palikti naujus vadovėlius, kurių nedavė pasiimti su savimi į tremtį... Nors praėjo 70 metų po tų įvykių, ši Tautos istorijos dalelė gyva mūsų atmintyje, išliks amžinai ir būsimos kartos neužmirš Sibiro platybėse kentėjusių tautiečių.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą