Rokas – tai gyvenimo būdas

                      Gegužės 7 d. Lentvario bibliotekoje lankėsi žurnalistė, literatūros ir kino kritikė, roko muzikos žinovė, knygos apie Lietuvos roko kultūrą ,,Ko tu stovi?“ autorė Emilija Visockaitė. Šiuo metu Emilija studijuoja lietuvių literatūrą Vilniaus Universitete, daug skaito, domisi muzika ir kinu, rašo straipsnius, knygų ir filmų recenzijas savaitraščiui ,,Šiaurės Atėnai“, žurnalams ,,Kinas“ ir ,,Literatūra ir menas“.


                      Mokydamasi 3-iame kurse Emilija nusprendė susirasti darbą ir gavo leidyklos ,,Versus aureus“ pasiūlymą parašyti knygą apie roko muziką. Ji susidomėjo šiuo pasiūlymu, kadangi muzika yra dalis jos gyvenimo. Ji vaikščiodavo į koncertus kiekvieną savaitę, pažinojo visas tuometines grupes, muzikantus, bet iš pradžių norėjo rašyti knygą apie savo mėgstamą grupę ,,Metallicą“. Tačiau ši idėja jai pasirodė nerimta ir ji suformulavo sau tikslą parašyti patriotinę knygą apie Lietuvos roką. Emilija suprato, kad reikia rašyti ne muzikos istoriją, o apie tai, kas turi būti dar be muzikos, kas turi padėti tai muzikai, kad ji būtų klausoma ir kad žmonės turėtų, kur ją išgirsti. Žurnalistės nuomone, roko kultūra reiškia aktyvią pilietinę visuomenę. Jos nebuvimas – abejingumą.


                      Pristatydama savo knygą, autorė pasakojo: ,,Ko tu stovi?“ – tai tarsi dviejų dalių knyga. Pirma dalis skirta 1987-1989 metams. Tai buvo lietuviško roko pakilimo metai: roko maršai, roko festivaliai ir koncertai. Rokas tapo gyvenimo būdu, slėptuve, užuovėja. Koncertai – apeigomis. Vienijanti roko muzikos jėga buvo panaudota politiniams tikslams. Kiekvienas koncertas buvo lyg mitingas, buvo giedama ,,Tautiška giesmė“, visur matėsi tautinė atributika, pagyvenę žmonės pirmą (ir turbūt paskutinį) kartą savo gyvenime susiruošė į roko koncertą. Roko muzika buvo labai svarbi Sąjūdžio metais, ji turėjo didžiulį poveikį žmonėms. Televizijos ir radijo laidos, straipsniai spaudoje aktyviai nušvietė muzikinius įvykius, formavo roko kultūrą.


                      Kita knygos dalis yra skirta šių dienų rokui. Po dvidešimties nepriklausomybės metų roko situacija Lietuvoje yra labai kebli. Rokas yra žinomas tik tai auditorijai, kuri su juo susijusi. Nei televizija, nei radijas, nei spauda nepadeda rokui skleistis. Vyrauja nuomonė, kad rokas yra nepelninga saujelės neformalų veikla. Tačiau visame pasaulyje rokas nėra jokia alternatyva, jis parduodamas milijoniniais tiražais ir sutraukia didžiausius stadionus. Tik reikia sudaryti galimybę rokui išlįsti iš rūsių ir garažų.“
                      Emilija pastebėjo, kad knyga buvo rašyta prieš tris metus ir nuo to laiko roko situacija Lietuvoje šiek tiek pagerėjo. Atsirado labai talentingi atlikėjai, kuriuos galima drąsiai prilyginti pasaulinio lygio žvaigždėms ir kurie garsina Lietuvą. Iš jų žurnalistė paminėjo atlikėjus Aliną Orlovą, Jurgą, Marką Palubenką, grupę Freaks on floor, didžėjų, elektroninės muzikos kompozitorių Mario Basanov, jie kuria puikią muziką, kurią galima drąsiai pristatyti užsieniui. ,,Tai, kad Lietuva neturi žvaigždžių, arba nenori jų pripažinti, nėra susiję su muzika ir nereiškia, kad mes nemokame kurti. Tai yra nemokėjimas išreklamuoti savo atlikėjų ir jų kuriamos muzikos“ – kalbėjo Emilija Visockaitė.



                      Kalbėdama apie Eurovizijos konkursą Emilija pasakė: ,,Tai nėra ta vieta, kur reikėtų ieškoti muzikos, tai yra šalių šou, savęs parodymas. Į jį reikia žiūrėti be iliuzijų. Bet tai nereiškia, kad geras rokas neturėtų čia dalyvauti. Tai viena iš reklamos galimybių“.
                    Taip, kaip roko muzikantui yra svarbu būti laisvam savo muzikoje ir groti iš idėjos, taip ir jaunimui reikėtų būti laisvam savo pasirinkimuose ir turėti kažkokią idėją ar tikslą, dėl kurio gyveni. Tokie buvo Emilijos linkėjimai susirinkusiems.
                      Renginio dalyviai turėjo progą pamatyti 1986 m. sukurtą pirmą lietuvišką filmą apie roko muziką ,,Kažkas atsitiko“ ir prisiminti legendinių grupių ,,Foje“ ir ,,Antis“ atliekamas dainas. Renginį organizavo Lentvario biblioteka pagal projektą ,,Nuo knygos iki meno“.

Komentarai