Be kaltės nuteisti

Virš septyniasdešimt metų praėjo nuo tragiškų įvykių, kurie ištiko mūsų tautą. 1941 m. birželio 14 d. prasidėjo masiniai lietuvių areštai ir trėmimai. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sibirą. Žmonės buvo vežami krovininių traukinių vagonuose. Tremtyje atsidūrė geriausi mūsų tautos atstovai. Iš viso 1941-1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 tūkst. žmonių, apie 28 tūkst. iš jų žuvo. Lentvario mieste gyvena nemažai šeimų išgyvenusių tremties dalią. 1995 m. buvo įkurta Lentvario politinių kalinių ir tremtinių organizacija. 

 Jau eilę metų Lentvario miesto bibliotekoje minima Gedulo ir Vilties diena. Į susitikimą su Lentvario tremtiniais atėjo Motiejaus Šimelionio gimnazijos vasaros stovyklos ,,Mano gimtinė ir aš" dalyviai su mokytojais. Popietės metu išgyvenimais ir prisiminimais apie tremtį dalijosi šių tragiškų įvykių liudininkai, tremtiniai Alfonsas ir Marytė Kacėnai ir politinis kalinys Adomas Dumalakas.

Alfonsas ir Marytė buvo ištremti 1948 m., beveik tuo pačiu metu iš atskirų Dzūkijos vietų, su savo šeimomis. Abi šeimas okupantai ištrėmė į Krasnojarsko kraštą, Jermakovskajos rajoną, Tanzybėjaus miško kirtėjų gyvenvietę. Darbo ir gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškai sunkios. Dirbo miškų ūkyje (net vaikai), kirto, genėjo, krovė ir upe plukdė medžius, nesvarbu koks buvo metų laikas ir oras, o temperatūra kartais siekdavo -50 laipsnių. Maisto gaudavo tik mažą duonos gabalėlį ir vandens. Gyveno barako kambaryje kiauromis sienomis, per kurias laisvai švilpavo vėjas. Kartu gyveno dar keturios šeimos. Laisvės ir teisių neturėjo jokių, buvo sakoma, kad jie nuteisti (be kaltės) iki gyvos galvos. Jų likimas priklausė nuo prižiūrėtojo ir komendanto žmogiškumo. Tremtyje jų gyvenimo keliai susipynė, Marytė Skliutaitė ir Alfonsas Kacėnas tapo šeima ir susilaukė dukrelės Onutės. 1957-aisiais Kacėnai grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Lentvaryje. Abu dirbo Lentvario Kilimų fabrike. Tėvynėje taip pat nebuvo lengva, tuometinė valdžia juos laikė liaudies priešais, tą pastoviai primindami.   
        

Adomas Dumalakas gimė Kaišiadorių rajone, Velūnų kaime. Po karo mokėsi Vilniaus geležinkeliečių mokykloje, sėkmingai tęsė mokslus gimnazijoje. Ten jis įstojo į slaptą Lietuvos tautinio išsilaisvinimo organizaciją. Organizacija buvo išduota ir 21 metų Adomą Dumalaką suėmė ir nuteisė šešeriems metams. Jis buvo išsiųstas į Magadaną, į aukso bei urano rūdos kasyklas, kurių gylis siekdavo iki 400 metrų po žeme. Sąlygos buvo baisios, maisto ir vandens beveik nebuvo, kamerose žmonių sausakimša, miegojo ant narų arba plikos žemės, po galva pasidėdami kokią drapaną. Adomas Dumalakas dažnai prisimena, kiek jam grėsė įvairių pavojų, tačiau visada atsirasdavo išeitis, matyt gimęs po laiminga žvaigžde. Jis papasakojo apie nutikimą, įvykusį Maskvoje. Juos suvarė į pirtį kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, kurie greitai nusiprausę, pasisavino visus politinių kalinių rūbus. Karininkai liepė savo drabužius atpažinti ant plėšikų kūnų ir tada prasidėjo muštynės. Šeimą Adomas sukūrė tremtyje Magadano srityje, vedė tremtinę Janiną  Karvelytę. Jos tremtis prabėgo Altajaus krašte, jaunuolius skyrė 5 tūkstančiai kilometrų, bet atstumas nesutrukdė jiems bendrauti. Jie pamilo vienas kitą ir ilgą laiką bendravo laiškais. Tremtyje  jiems gimė sūnus Vladas ir dukra Zita. 1963 m. Dumalakų šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Lentvaryje.

Šiuo metu Alfonsas ir Marytė Kacėnai, Adomas Dumalakas būdami pensininkai taip pat turi daug veiklos. Jie priklauso Lentvario politinių kalinių ir tremtinių organizacijai, dainuoja Lentvario tremtinių chore. Pokalbio su svečiais metu, nebuvo galima nepastebėti iš šių senolių akių sklindančios šviesos, šilumos, taurios šypsenos ir optimizmo. Jie buvo kupini energijos, kuria dalijosi su kitais.

Dėkojame mūsų svečiams už suteiktą galimybę prisiliesti prie gyvos istorijos. Linkime jiems dar daug gražių pavasarių savo Tėvynėje.