Akcijos ,,Knygų Kalėdos“ proga Lentvario miesto
bibliotekoje svečiavosi žurnalistė, dirbusi įvairiuose nacionaliniuose
dienraščiuose bei naujienų portaluose, Eglė Digrytė. Ji pristatė savo knygą
,,Laiškai iš Kabulo“. Eglė ne vienus metus praleido Afganistane, šalyje,
kurioje nuolat vyksta karas. Žurnalistė pirmą kartą nuvyko į šią šalį turėdama
tikslą susipažinti su ten tarnavusių Lietuvos karių gyvenimu ir jį aprašyti. 2010-2011
m. ėjo Europos Sąjungos atstovybės ir specialiojo pasiuntinio Afganistane
Vygaudo Ušacko patarėjos komunikacijos klausimais pareigas.
Eglės Digrytės knyga gimė iš laiškų, kuriuos ji rašė iš
Kabulo savo draugams ir artimiesiems. Renginio pradžioje nuskambėjo klausimas:
,,Kas yra Afganistanas?“ Atsakymai buvo kaip ir tikėtasi: ,,Karas. Skurdas.
Badas. Purvas. Smėlis. Kalnai. Islamas. Talibanas ir t.t.“
Pasak Eglės, vienas didžiausių nepatogumų Afganistane yra
smėlis, jo pilna visur, ant baldų, ant grindų, ant žmonių kūnų ir drabužių.
,,Smėlis baisiau už skorpioną, įsitaisiusį namie ant kilimo, jį galima išmesti,
o dulkių neatsikratysi, tik nuvalai, o jos vėl viską nugula. Todėl ir
gyventojai rengiasi daugiausiai rudos, smėlio spalvos rūbais,“ - pasakojo Eglė.
O štai važiuoti mašina Kabulo gatvėmis ,,vienas
malonumas“, todėl kad ten nėra jokių eismo taisyklių. Nors šalyje vyksta karas
ir bet kada galima atsistoti ant sprogmens ar atsidurti šalia savižudžio
sprogdintojo, tačiau aplink verda gyvenimas.
,,Šioje šalyje galima
gyventi, tik reikėtų laikytis tam tikrų taisyklių: moterims vaikščioti
prisidengus tam tikras kūno dalis, kurių negalimą demonstruoti, penktadienį,
šventą musulmonams dieną, stengtis praleisti namuose ir tada nepakliūsi į
pavojingas situacijas,“ – sakė žurnalistė.
Prie šaudymo ir sprogdinimų
keliamo triukšmo taip pat galima priprasti, šypsosi sakydama ši smulkutė, bet
nieko nebijanti moteris. Mums labai sunku suvokti, kaip galima gyventi
sugriautuose namuose, kuriuose nėra normalių sąlygų paprastiems buitiniams
dalykams, kaip galima vaikščioti gatvėmis, kai šalia vyksta susišaudymai,
vaikšto apsiginklavę kariai ir gyventojai. Renginio dalyviams kilo daug
klausimų: ar Afganistano vaikai mokosi, ar daug dirbančių moterų, kokia afganų
buitis, koks jų tikėjimas, ar yra žymių menininkų, kaip nuvažiuoti į
Afganistaną, ar reikia vizų ir t.t. Autorė mielai atsakinėjo, rodė nuotraukas.
Daugiausiai žmonės užsiima prekyba, žemės ūkio darbais, rankų darbo kilimų ir
brangakmenių gamyba. Klesti ir narkotikų biznis. Su mokslais sudėtingiau,
daugiausiai mokosi berniukai. Mergaitės lanko mokyklą rečiau, kadangi trūksta
mokytojų moterų, o mergaites mokyti vyrams mokytojams draudžiama. Musulmonų
tikėjimas draudžia valgyti kiaulieną. ,,Afganistane gyvena tik viena kiaulė, ją
galima pamatyti zoologijos sode,“ - juokėsi autorė.
Nors tikėjimas draudžia gerti svaiginamuosius
gėrimus, afganistaniečiai geria ne mažiau nei kitos tautos. Atėjus į kavinę ir
užsisakius vandens, gali būti ne taip suprastas ir sulaukti arbatinuko su vynu.
Musulmonai mielai priima norinčius priimti jų tikėjimą, tik reikia mokėti porą
žodžių jų kalba ir turėti du liudytojus, tačiau atsisakyti musulmonų tikėjimo
nebeįmanoma. Didžiausios šventės yra religinės, o valstybinių švenčių mažai.
Populiariausias menas – poezija. Jie žavisi ir moka atmintinai persų poeto Rumi
eilėraščius. Dailės kūrinių pasitaiko mažai, nes musulmonų tikėjimas draudžia
piešti gyvus daiktus.
Knygos autorė, Eglė Digrytė,
yra drąsi, nebijanti iššūkių moteris. Jos mėgstamas pomėgis yra skraidymas oro
balionu. Apie šį pomėgį ji sakė, kad tai yra viena saugiausių transporto
priemonių. Sužinojome apie Eglę ir kitų
įdomių dalykų. Ji mėgsta skaityti vaikiškas knygas, norėtų turėti begalę
draugų, klausosi muzikos, kurią groja radijas, nemėgsta repo ir džiazo, ji
negali pakęsti kalendros ir kai spaudžia batai, jai nepatinka šaltis, norėtų,
kad snigtų tik per Kalėdas. Džiugu, kad lentvariečiai susipažino su labai
įdomiu žmogumi. Iš Eglės pasakojimo sužinojome apie savitą Afganistano kultūrą,
papročius, religiją, buitį, problemas ir supratome, kad ten gyvenantys žmonės
mažai skiriasi nuo mūsų. Jie kaip ir mes nori gyventi, mokytis, dirbti, tikėti,
džiaugtis, švęsti šventes.
Komentarai
Rašyti komentarą