Lentvaris turi talentų

Lentvario miesto bibliotekoje pristatyta Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos mokinių, sesučių Lauros ir Gintarės Klimantavičiūčių kūrybinių darbų paroda. Šeštokė Laura pradėjo piešti nuo penkerių ir iki šiol jos mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas – piešimas. Jos piešinukai gimsta iš anksto nesiruošiant, netikėtai, jie yra spalvingi, linksmi, skaidrios nuotaikos. Ji piešia guašu, mėgsta ryškias spalvas, mėgstamiausia spalva - raudona. Visuose jos piešiniuose matome paukščius, dažniausia jie dominuoja pirmame plane. Paklausta, ar piešti galima išmokti, ar reikia tam turėti įgimtą talentą, Laura atsakė, kad niekas negimsta mokėdamas, bet jei labai nori piešti, galima išmokti. Ką veiks suaugusi, mergaitė dar negalvoja, ji nežino ar jos pasirinkta specialybė bus susijusi su menais. Dabar ji lanko piešimo studiją, piešia namuose, mokykloje per dailės pamokas ir tuo yra patenkinta. Draugauti su teptuku ir dažais ji ruošiasi dar ilgai, nes dar yra daug kur tobulėti. 

Gintarė Klimantavičiūtė iš pažiūros rami, paprasta mergina, bet kiek talentų slypi po šią apgaulinga išvaizda! Tai įvairiapusiška asmenybė, mėgstami tikslieji mokslai netrukdo jai groti gitara, dainuoti, fotografuoti, tapyti. Tapyba rimčiau susidomėjo vienuoliktoje klasėje. Gintarei labai patiko muzikavimas gitara, todėl, iš savo santaupų nusipirko gitarą, pas privatų mokytoją pramoko grojimo  pagrindų, o toliau mokėsi savarankiškai. Parodos atidarymo metu Gintarė atliko du kūrinius: Gyčio Paškevičiaus ,,Mano kraštas“ bei Andriaus Mamontovo ,,Ufonautai“. Tapymas merginai malonumas, atsipalaidavimas, savotiška meditacija. Pirmiausia galvoje gimsta piešinio vizija, o paskui vaizdiniai realizuojami ant popieriaus lapo. Nutapyti piešiniui kartais prireikia kelių savaičių, o kartais užtenka ir vienos dienos, tai priklauso nuo nuotaikos, nusiteikimo ir darbui skirto laiko. 

Mergina taip pat labai mėgsta fotografuoti. Parodoje eksponuojamos nuotraukos darytos po vandeniu. Paklausta, kodėl fotografuoja augalus ir kodėl būtent po vandeniu, Gintarė nusišypsojo ir papasakojo: ,,Po vandeniu daug įdomiau ir sudėtingiau, reikia pamąstyti, kaip tai atlikti“. Pirmos nuotraukos buvo darytos telefonu, įdėtu į stiklainį. Ši mintis kilo pastebėjus močiutę, dedant mobilujį telefoną į stiklinį indą, norint apsaugoti jį nuo drėgmės. Tai buvo labai sudėtingas darbas, o nuotraukos gavosi nekokybiškos.  Tada ji pradėjo domėtis specialia įranga. Pasirinko pačią paprasčiausią – neperšlampamą dėklą fotoaparatui. Fotografuoja daugiausia augalus, apkerpejusias, po vandeniu prieglobstį radusias nulūžusias medžių šakas, nes visa tai atrodo savotiškai, paslaptingai ir netgi mistiškai. Ateitį Gintarė sieja su informatikos mokslais, tačiau nesiruošia atsisakyti piešti, fotografuoti, groti, dainuoti. O kodėl turėtų? Juk daro tai, kas jai teikia didelį malonumą.  

 

Pasidžiaugti savo moksleivių darbais atėjo ir jų dailės mokytoja-ekspertė Leonida Tamulytė, kuri ir buvo šios parodos iniciatorė. Kalbėdama apie savo mokines, mokytoja negailėjo gerų žodžių: ,,Tai gabios ir labai gerai besimokančios mergaitės, su jomis dirbti vienas malonumas“,  -  sakė ji.

Tikimės, kad mūsų biblioteką ir  ateityje puoš dar ne viena Lauros ar Gintarės darbų paroda.