Diena, kurios negalime pamiršti

Kiekvienais metais Lietuva prisimena ir išgyvena iš naujo 1941 metų birželio 14-ąją. Ši diena žymi masinių trėmimų ir žiauraus genocido pradžią. Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkstančių savo gyventojų. Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų, žemės ūkio ir kitus sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino šaltos aplinkos sąlygos, jiems patiems teko statytis būstus. Buvo ištremti Lietuvos Respublikos politiniai veikėjai, partijų ir organizacijų vadovai, karininkai, gydytojai, mokytojai, ūkininkai ir jų šeimos.

                      Lentvario miesto biblioteka kiekvienais metais mini Gedulo ir vilties dieną pakviesdama savo lankytojus į tradicinį susitikimą su buvusiais tremtiniais. Šį kartą pas mus atvyko tremtinių šeima Bronislava ir Alfonsas Daudos, kurie pasidalijo savo prisiminimais su bibliotekos lankytojais, Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos vasaros stovyklos ,,Mano gimtinė ir aš“ dalyviais.

  Abu gimė Burbonių kaime Onuškio valsčiuje, Trakų apskrityje. Bronislavos Kuodzevičiūtės-Daudienės tėvai buvo ūkininkai, turėjo 15 ha žemės. Šeimoje augo šeši vaikai: du berniukai ir keturios mergaitės. Tėvams ūkininkauti sekėsi neblogai, todėl visi vaikai galėjo lankyti mokyklą. Ir šeimoje, ir mokykloje vaikai buvo auklėjami meilės Tėvynei dvasia. Šeima buvo ištremta 1948 m. į Koj gyvenvietę, Partizansko rajone, Krasnojarsko krašte. ,,Labiausiai atmintyje įstrigo epizodas – naktis, bildesys į langus, šauksmai, liepta susiruošti per valandą, mama klausia, ką nori paimti, o man viskas krenta iš rankų“, - pasakojo Bronislava.

 Išvežė juos į Rūdiškes, suvarė į vagonus, kaip gyvulius, o toliau visų laukė nežinomybė. Kelionė buvo baisi, vagonai perpildyti, žmonės sirgo. Kareiviai tuos, kurie mirdavo, išmesdavo iš vagono, palikdavo tuos, kurie sirguliavo. Sergančiuosius gydydavo kartu tremiami, jei turėdavo kokių nors vaistų. Vieną kartą per parą kaip gyvulius išleisdavo iš vagonų atlikti savo reikalo po vagonais stebint kareiviams su šunimis. Kas bėgdavo – nušaudavo vietoje ir palikdavo. Važiavo apie tris savaites, pakeliui vieną kartą visus suvarė į pirtį, utėles naikino. Sibire Bronislava pirmą kartą pamatė, kaip moterys aria karvėmis arba pačios traukdamos plūgą. Sunkiausios buvo pirmosios savaitės. Gyvenvietė Koj įsikūrusi Sajanų kalnų papėdėje. Bronislava ir Alfonsas pirmą kartą pamatė snieguotas kalnų viršūnes. Visus tremtinius apgyvendino apleistuose tuščiuose namuose, barakuose, vienišus – pas vietinius gyventojus. Visi tvarkėsi, kaip kas galėjo. ,,Mes dirbome įvairius sunkiausius darbus, kur pasiųsdavo, nes buvome belaisviai, neturėjome pasų, negalėjome išeiti iš savo kaimo, negalėjome pasakyti, kad mums sunku, iš mūsų reikalavo tik dirbti“, - pasakojo Alfonsas.

 Buvę kaimynai Alfonsas ir Bronislava gyveno skirtingose vietovėse, vėl susitiko tik sugrįžę į Lietuvą ir apsigyvenę Lentvario mieste. Alfonsą ištrėmė į Talovkos gyvenvietę. Nuo 8 metų teko dirbti piemeniu, ganydavo iki 50 karvių bandas. Skirtingai negu Bronislava, jis nelankė mokyklos, nebuvo kada, reikėjo išmaitinti septynių žmonių šeimą. Alfonsas prisimena, kad vasaros buvo lietingos, šaltos, trūko maisto, duona buvo normuota, po 300 g. žmogui. Po kiek laiko šeima sutaupė pinigų ir nusipirko savo karvę, tada pasidarė lengviau. Nuo 13 metų buvo nusiųstas prie sunkių miško darbų. Prisimena didžiausius Sibiro šalčius iki 56 laipsnių, dirbti reikėjo prie 40 laipsnių šalčių, pasitaikė ir nušalimų.

Bronislava papasakojo apie savo brolį – tremtinį ir politinį kalinį Stasį Kuodzevičių. Pristatė jo kūrybos knygą ,,Priimk, Tėvyne, mano kuklią auką“, išleistą 2013 metais. Vaikai mielai paskaitė keletą kūrinių iš šio rinkinio: ,,Berijos rūsiuose“, ,,Kalinio laiškas sesutei tremtinei“, ,,Lietuvai“, ,,Baltijai“. Kurti eiles Stasys Kuodzevičius pradėjo dar besimokydamas gimnazijoje. Paauglystėje pradėjo domėtis politika, todėl politinė bei patriotinė tema jo kūryboje nėra atsitiktinės. Meilė Tėvynei ir Burboniams ryškios visais jo kūrybos laikotarpiais: tremtyje  - Vorkutoje, Krasnojarsko krašte, Chakasijoje, taip pat jau sugrįžus į Lietuvą po ilgų tremties metų.

Tai, ką patyrė ir iškentėjo mūsų seneliai, tėvai, mes privalome duoti ateities kartoms, tremtinių atsiminimai - tai tautos istorija, kurios neturime teisės pamiršti.