Molis atgijo šiltuose vaikų delnuose

Lietuvos Respublikos Seimas 2015-uosius metus paskelbė Etnografinių regionų metais. Šios iniciatyvos tikslas - puoselėti etnografinių regionų savitumą, įvairiapusiškai atskleisti jų kultūrą. Minėdami Etnografinių regionų metus, dar kartą parodome, kad vertiname ir gerbiame autentišką liaudies kultūrą, didžiuojamės savo papročiais ir tradicijomis.

                      Šia proga Lentvario miesto biblioteka organizavo edukacinį užsiėmimą su keramike Gražina Jurgelevičiūte. Vilnietė menininkė pradėjo lipdyti nuo šeštos klasės, lankė keramikos būrelį. Vėliau mokėsi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, Dailės akademijoje įgijo keramikės specialybę. Šiuo metu Naujosios Vilnios moksleivių kūrybos namuose Gražina veda keramikos būrelį. Be keramikos dar mėgsta dainuoti, domisi tradiciniais Vietnamo kovos menais, užsiima dizainu ir maketavimu. Keramikė savo darbus pristato grupinėse keramikos darbų parodose, galerijose, Kaziuko mugėse, taip pat gamina keramikos dirbinius pagal individualius užsakymus.

                      Edukacinio užsiėmimo metu susipažinta su vienu seniausių amatu – keramika. Lietuvos teritorijoje rankomis lipdyti moliniai indai buvo vartojami nuo neolito (IV tūkstantmečio prieš mūsų erą), o nuo XII amžiaus apie puodininkystę pradėta kalbėti, kaip apie amatą. Vėliau šalia puodų, puodynių, ąsočių ir kitų indų pradėta lipdyti žaislus vaikams, labiausiai paplito švilpynės. Renginyje dalyvavo Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos vasaros vaikų stovyklos ,,Mano gimtinė ir aš“ dalyviai. Renginio pradžioje menininkė supažindino vaikus su keramikos istorija. Pirmykščiai žmonės keliaudami iš vienos vietos į kitą palikdavo laužavietes ir po kiek laiko sugrįžę į senas vietas pastebėdavo, kad žemė kur buvo laužavietė sukietėjusi ir nepraleidžia vandens. Pakasinėję žemę toje  vietoje pastebėjo, kad iš jos galima kažką formuoti. Taip buvo atrastas molis, kuris turi savybes sulipti ir sukietėti. Senovėje daugiausia buvo paplitęs puodų, indų, statulėlių, papuošalų ir amuletų lipdymas. Žmonės tikėjo, kad savo rankomis nulipdytas mažas daiktelis, laikomas prie kūno turi magiškų galių, kurios apsaugo juos nuo nelaimių ir kitokio blogio, neša sėkmę. Iki šiol keramikos menas yra labai paplitęs ir populiarus. 

Pagrindiniai lipdymo įrankiai: rankos, mediniai ir plastikiniai stekai, viela, peiliukas. Medžiaga – molis turi plastinių savybių, todėl labai tinka lipdymui ir žiedimui. Molis randamas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, todėl jis yra skirtingų savybių ir spalvų. Jis gali būti rudas, žydras, geltonas, raudonas, pilkas, baltas, tai priklauso nuo jame susikaupusių mineralų kiekio. Džiūdamas molis keičia spalvą. Moliui išdegti reikalinga 1000 laipsnių ir didesnė temperatūra.  Keramikos menas labai platus: galima išlipdyti ir palikti džiūti, padengti glazūra ar laku, dekoruoti.  

                      Keramikė pristatė pačią paprasčiausią lipdymo techniką, pademonstravo, kaip greitai ir paprastai iš molio rutuliukų padaroma gėlytė. Supažindino su virveline keramikos technika: iš molio iškočiojama reikiamo ilgio ir storio virvutė, o tada ji sukama aplinkui iš apačios į viršų paspaudžiant, kad taptu vientisa. Vaikai susižavėję stebėjo, kaip greitai viešnios rankose molis virsta vazele. Iš molio gabaliuko padarytas cepelinas per sekundę tapo simpatišku paukštuku, iš atskirų gabalėlių – katinuku. 

 ,,Molis yra  gyvas, jis jaučia jūsų rankas, nuotaiką, todėl dirbti su juo begalinis malonumas“, - kalbėjo dirbdama Gražina. Virveline technika galima pagaminti dubenėlius, vazeles, lėkštutes, puodukus, vėliau juos galima papuošti atskirai nulipdytomis detalėmis. Keramikė parodė vaikams šeštoje klasėje nulipdytą ir iki šiol išsaugotą indelį.

                      Vėliau vaikai patys su užsidegimu ėmėsi kurti, lipdyti, dekoruoti. Į darbą kibo ir juos atlydėjusios mokytojos. Gražina mielai dalino patarimus, nepatingėjo prie kiekvieno prieiti, padėjo pagražinti ar pataisyti darbelį. ,,Jeigu molis pradeda rankose džiūti ir detalė prie detalės nesiklijuoja, paprasčiausiai reikia jį sudrėkinti ir galima dirbti toliau“, – patarinėjo Gražina. Vaikų ir suaugusiųjų rankose molis nepastebimai virto smagiais paukščiukais ir kačiukais, puošniomis vazelėmis, lėkštutėmis, rožytėmis.

 Darbeliai gavosi skirtingi ir saviti, nes kiekvienas į juos įliejo savo kūrybinę vaizduotę, nuotaiką ir emocijas. Molio keramikos darbelių gaminimas – puikus užsiėmimas, kuris ne tik maloniai nuteikia, bet ir atpalaiduoja, ramina, lavina mastymą. 

                      Pajutę molio minkymo malonumą, iš jo sklindančią šilumą, kūrybiškumo ugnelę, vaikai ilgai negalėjo atsisveikinti su viešnia. Jie išėjo iš bibliotekos nešini savo pagamintais darbeliais ir praturtinę žinias apie tradicinius lietuvių amatus.