Šaltą rudens popietę Lentvario miesto
biblioteka pakvietė į susitikimą su etnologe Nijole Marcinkevičiene. Paskaitos
tema ,,Lietuvių kalendorinės šventės, tradicijos, papročiai“ neabejotinai labai
įdomi. Šis susitikimas buvo skirtas Etnografinių regionų metams. O paklausyti
įdomios paskaitos apie Trakų krašto šventes bei tradicijas susirinko ne tik
vietiniai gyventojai, bet ir Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos Ia ir
IIIa klasių moksleiviai, lydimi dailės mokytojos Astos Radimonienės.
Susitikimo pradžioje etnologė Nijolė
Marcinkevičienė pasakojo apie bendrus visos Lietuvos papročius ir tradicijas.
Vėliau kalbėjo tik apie mūsų kraštui būdingas šventes, skaitė vietinių senolių
prisiminimus, kaip jie ankščiau švęsdavo Kalėdas, varydavo žiemą iš kiemo per
Užgavėnes bei sutikdavo Velykas. Taip pat minėjo, kaip buvo švenčiamos ir kitos
šventės: Joninės, Sekminės, Vėlinės, Žolinė. Nijolės Marcinkevičienės teigimu,
Lietuvoje priskaičiuojama apie 100 Kūčių patiekalų. Visoje Lietuvoje populiaru
kūčiukai, silkė, žuvis, grybų patiekalai, avižinis-spanguolinis kisielius,
žirniai ir kviečiai. Kūčios yra mūsų pasididžiavimas, juk niekur kitur jos nėra
švenčiamos. Prieš keletą metų buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, jog 84 proc.
lietuvių sėda prie tradicinio Kūčių stalo.
Išgirdome ir apie paprotį neskalbti
Kūčių staltiesės iki javų vežimo, nes per ją javus pervežus, apsaugoma nuo
pelių. Per Velykas namus irgi puošdavo „Velykų eglutėmis“ – virš stalo aukštyn
kojom kabindavo kadagio šaką. Per Verbų sekmadienį pašventintų beržų šakelių
nuoviru žmonės gindavosi nuo prakeikimų. Per Sekmines buvo įprasta namus puošti
žalumynais, beržų šakelėmis, o kiemo takelius barstydavo geltonu
smėliu ir smulkiais žalumynais. Buvo tikima,
kad vėlės Sekminių dieną pareina namo ir gali pasiilsėti beržų šakelėse.
Abipus durų buvo statomi du jauni beržiukai, kad namų šeimininkas ir šeimininkė
visus metus gražiai tarpusavyje sugyventų.
Per Užgavėnes mūsų krašte vidurdienį
visą kaimą aplėkdavo vaikinas, nešdamas lazdą, prie kurios buvo prikabinta
dešra ir silkė, taip paskelbdamas šventės pradžią. Ypač įdomūs pasakojimai apie
Vėlines, mūsų krašte tikėta, kad per jas mirusieji grįžta į savo parapijų
bažnyčias ir ten galima su jomis susitikti. Susitikimo metu buvo rodomos
skaidrės su švenčių, apeigų, valgių nuotraukomis.
Popietė padėjo mums sužinoti daugiau
apie mūsų krašto papročius ir tradicijas.
Auksė Podrezaitė
Lentvario Motiejaus Šimelionio
gimnazijos IIIa klasės mokinė
Komentarai
Rašyti komentarą