Atminties pamoka bibliotekoje

Norėdama prisiminti ir pagerbti žuvusiuosius bei nukentėjusiuosius nuo Lietuvos gyventojų genocido, puoselėti istorinę atmintį ir tautinį patriotiškumą, Lentvario biblioteka kasmet organizuoja buvusių tremtinių susitikimus su Lentvario jaunimu.

                      Šiais metais bibliotekoje svečiavosi žurnalistas, poetas, istorikas, Lentvario politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Jonas Počepavičius ir buvusi tremtinė Janina Čižaitė. 

                      Jonas Počepavičius pradėjo pokalbį su jaunimu žodžiais: ,,Mes išsaugojome Lietuvą jums, jūs išsaugokite ją kitoms kartoms. Ir mūsų miestą saugokite, kaip mažą, mažą Lietuvos dalelę”. Jonas prisiminė, kaip 1949 m. kovo 25 d. naktį jo namus apsupo ginkluoti žmonės, kadangi tėvas padėdavo partizanams. Šeima buvo vežama į Sibirą be jokio teismo, maisto ir teisių. Ar išgyvensi, ar ne, priklausė nuo tavo sveikatos. Todėl iš visų deportuotų Lietuvos gyventojų atgal sugrįžo tik 35 proc. Komunistai turėjo tikslą – išnaikinti visus galvojančius žmones, pradžioje Rusijoje, vėliau kitose respublikose. Jie sulaukė pasipriešinimo iš Lietuvos partizanų, o pabaigą deportacijai atnešė Stalino mirtis.

                      Sugrįžęs į Lietuvą Jonas mokėsi Kauno 8-oje vidurinėje mokykloje. 1976 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. Dirbo laikraščiuose „Valstiečių laikraštis“, „Galvė“, „Trakų žemė“, „Lietuvos žinios“, „Lietuva“, „Lietuvos aidas“, „Vilnijos kronika“. Yra išleidęs eilėraščių rinkinį „Sukilimas“, savo kūrybą spausdino Trakų literatų kūrybos almanachuose „Paparčių žydėjimas“, „Trakuvos poezija“. Pastaruoju metu jo straipsniai publikuojami laikraštyje „Trakų žemė“. Jonas Počepavičius gimė Davydonių kaime, tėvo gimtinėje, o motinos tėviškė – Lokėnų kaimas, Ukmergės rajone, todėl  jis dažnai pasirašinėja Lokėno bei Davydonio slapyvardžiais.

                      Prasidėjus sovietinei deportacijai Jono Počepavičiaus tėvai išėjo į mišką, todėl stambus 47 hektarų ūkis ir visas turtas sovietų valdžios buvo nusavintas. Jonas su sesute ir močiute buvo išvežti iš namų ir įkalinti Panoterių valsčiaus NKVD rūsyje. Gelbėdami savo vaikus ir močiutę tėvai legalizavosi. Po legalizavimosi Jono tėvai buvo ištremtį į Jonavos rajono Tabalų durpyną persiauklėti  su bandomuoju laikotarpiu.

                      Svečias akcentavo, kaip svarbu yra suprasti, kad esame palikuonys tautos, kurios Stalinas nesugebėjo išnaikinti. Jis kvietė jaunimą nepalikti Lietuvos, dirbti jos labui, pasirinkti sau profesiją pagal širdies šauksmą ir būti naudingiems savo tėvynei.

                      Buvusi tremtinė, lentvarietė Janina Čižaitė papasakojo, kaip vieną dieną, pavakary atvažiavo sunkvežimiai su ginkluotais kareiviais, apsupo jų namą, liepė paimti tik duonos ir rūbus. Šeima gyveno Vievio apylinkėse, buvo pasiturinti, turėjo 24 ha žemės. Janinai buvo tik dveji metukai, todėl apie tremtį daugiausiai prisimena iš tėvų pasakojimų. Ištrėmė jų šeimą į Čainskij gyvenvietę Tomsko srityje. Apgyvendino pas totorius. Mama prižiūrėdavo mažus vaikus, tėvas eidavo mišką pjauti, didesni vaikai uogaudavo ir grybaudavo. Rusijoje Janina labai gerai išmoko rusų kalbą, net turėjo uralo akcentą. 1957 m. sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Būdos kaime, lankė Užutrakio pradinę mokyklą. Vėliau gyveno Trakuose ir mokėsi Trakų internatinėje mokykloje. Šiuo metu gyvena Lentvaryje.

                      Jaunimas turėjo puikią progą gyvai pabendrauti su istorijos liudininkais, pažinti jų gyvenimą ir kartu mūsų tautos skaudžius įvykius ir išgyvenimus.