Apie mane

Mano nuotrauka
Lentvario biblioteka įkurta 1941 metais. Bibliotekos fondą sudaro 32000 egz. leidinių. Biblioteka turi 2500 nuolatinių skatytojų. Kasmet bibliotekoje apsilanko apie 35000 lankytojų. Adresas: Klevų al. 20, Lentvaris LT-25109 Tel. 8-528-28334, el.paštas lentvaris.m.biblioteka@gmail.com. Dirbame: pirmadienį-penktadienį nuo 10.30 iki 19.00 val.,šeštadienį nuo 9.00 iki 17.00 val.

2014 m. gruodžio 29 d., pirmadienis


Kalėdinių žaisliukų dirbtuvės


Kalėdos – puikus metas skirti šiek tiek dėmesio rankdarbiams. Juk patiems gaminti dovanas itin smagu, o gauti jas visada miela. Lentvario biblioteka pakvietė visus norinčius prisiminti senovines eglutės puošybos tradicijas ir savo rankomis pagaminti kalėdinius žaisliukus. Senovėje lietuviai mėgo per Kalėdas namų puošybai naudoti obuolius, medinius, nertus, karpytus iš popieriaus žaisliukus. Taip pat naudojo ir skanėstus, iš jų gražiausi buvo meduoliai.

  Paprotys kepti kalėdinius meduolius atsirado palyginti neseniai – prieš tris šimtus metų. Šventiniai meduoliai turi skirtis nuo įprastų savo forma, jie kepami žvaigždučių, paukščiukų, įvairių gyvūnų pavidalu. Vėliau jie puošiami baltais bei spalvotais glajais. Mes pasiūlėme pagaminti meduolius ne iš tešlos, o iš kartono ir spalvoto plastilino. Vaikų vaizduotei nėra ribų, jie prigalvojo visokiausių raštų ir meduoliai gavosi skirtingi, spalvoti ir linksmi. Dalyviai spėjo pagaminti kas du, kas tris žaisliukus, vieną padovanojo bibliotekos eglutei papuošti, o kitus paėmė padovanoti savo artimiesiems. Tikime, kad šis rankų darbo žaisliukas ras deramą vietą ne tik ant Kalėdų eglutės, bet ir šeimos narių širdyse.





Afganistanas iš arčiau

Akcijos ,,Knygų Kalėdos“ proga Lentvario miesto bibliotekoje svečiavosi žurnalistė, dirbusi įvairiuose nacionaliniuose dienraščiuose bei naujienų portaluose, Eglė Digrytė. Ji pristatė savo knygą ,,Laiškai iš Kabulo“. Eglė ne vienus metus praleido Afganistane, šalyje, kurioje nuolat vyksta karas. Žurnalistė pirmą kartą nuvyko į šią šalį turėdama tikslą susipažinti su ten tarnavusių Lietuvos karių gyvenimu ir jį aprašyti. 2010-2011 m. ėjo Europos Sąjungos atstovybės ir specialiojo pasiuntinio Afganistane Vygaudo Ušacko patarėjos komunikacijos klausimais pareigas. 


Eglės Digrytės knyga gimė iš laiškų, kuriuos ji rašė iš Kabulo savo draugams ir artimiesiems. Renginio pradžioje nuskambėjo klausimas: ,,Kas yra Afganistanas?“ Atsakymai buvo kaip ir tikėtasi: ,,Karas. Skurdas. Badas. Purvas. Smėlis. Kalnai. Islamas. Talibanas ir t.t.“
Pasak Eglės, vienas didžiausių nepatogumų Afganistane yra smėlis, jo pilna visur, ant baldų, ant grindų, ant žmonių kūnų ir drabužių. ,,Smėlis baisiau už skorpioną, įsitaisiusį namie ant kilimo, jį galima išmesti, o dulkių neatsikratysi, tik nuvalai, o jos vėl viską nugula. Todėl ir gyventojai rengiasi daugiausiai rudos, smėlio spalvos rūbais,“ - pasakojo Eglė.

O štai važiuoti mašina Kabulo gatvėmis ,,vienas malonumas“, todėl kad ten nėra jokių eismo taisyklių. Nors šalyje vyksta karas ir bet kada galima atsistoti ant sprogmens ar atsidurti šalia savižudžio sprogdintojo, tačiau aplink verda gyvenimas.
                      ,,Šioje šalyje galima gyventi, tik reikėtų laikytis tam tikrų taisyklių: moterims vaikščioti prisidengus tam tikras kūno dalis, kurių negalimą demonstruoti, penktadienį, šventą musulmonams dieną, stengtis praleisti namuose ir tada nepakliūsi į pavojingas situacijas,“ – sakė žurnalistė.



                      Prie šaudymo ir sprogdinimų keliamo triukšmo taip pat galima priprasti, šypsosi sakydama ši smulkutė, bet nieko nebijanti moteris. Mums labai sunku suvokti, kaip galima gyventi sugriautuose namuose, kuriuose nėra normalių sąlygų paprastiems buitiniams dalykams, kaip galima vaikščioti gatvėmis, kai šalia vyksta susišaudymai, vaikšto apsiginklavę kariai ir gyventojai. Renginio dalyviams kilo daug klausimų: ar Afganistano vaikai mokosi, ar daug dirbančių moterų, kokia afganų buitis, koks jų tikėjimas, ar yra žymių menininkų, kaip nuvažiuoti į Afganistaną, ar reikia vizų ir t.t. Autorė mielai atsakinėjo, rodė nuotraukas. Daugiausiai žmonės užsiima prekyba, žemės ūkio darbais, rankų darbo kilimų ir brangakmenių gamyba. Klesti ir narkotikų biznis. Su mokslais sudėtingiau, daugiausiai mokosi berniukai. Mergaitės lanko mokyklą rečiau, kadangi trūksta mokytojų moterų, o mergaites mokyti vyrams mokytojams draudžiama. Musulmonų tikėjimas draudžia valgyti kiaulieną. ,,Afganistane gyvena tik viena kiaulė, ją galima pamatyti zoologijos sode,“ - juokėsi autorė.

 Nors tikėjimas draudžia gerti svaiginamuosius gėrimus, afganistaniečiai geria ne mažiau nei kitos tautos. Atėjus į kavinę ir užsisakius vandens, gali būti ne taip suprastas ir sulaukti arbatinuko su vynu. Musulmonai mielai priima norinčius priimti jų tikėjimą, tik reikia mokėti porą žodžių jų kalba ir turėti du liudytojus, tačiau atsisakyti musulmonų tikėjimo nebeįmanoma. Didžiausios šventės yra religinės, o valstybinių švenčių mažai. Populiariausias menas – poezija. Jie žavisi ir moka atmintinai persų poeto Rumi eilėraščius. Dailės kūrinių pasitaiko mažai, nes musulmonų tikėjimas draudžia piešti gyvus daiktus.


Knygos autorė, Eglė Digrytė, yra drąsi, nebijanti iššūkių moteris. Jos mėgstamas pomėgis yra skraidymas oro balionu. Apie šį pomėgį ji sakė, kad tai yra viena saugiausių transporto priemonių.  Sužinojome apie Eglę ir kitų įdomių dalykų. Ji mėgsta skaityti vaikiškas knygas, norėtų turėti begalę draugų, klausosi muzikos, kurią groja radijas, nemėgsta repo ir džiazo, ji negali pakęsti kalendros ir kai spaudžia batai, jai nepatinka šaltis, norėtų, kad snigtų tik per Kalėdas. Džiugu, kad lentvariečiai susipažino su labai įdomiu žmogumi. Iš Eglės pasakojimo sužinojome apie savitą Afganistano kultūrą, papročius, religiją, buitį, problemas ir supratome, kad ten gyvenantys žmonės mažai skiriasi nuo mūsų. Jie kaip ir mes nori gyventi, mokytis, dirbti, tikėti, džiaugtis, švęsti šventes.

2014 m. gruodžio 5 d., penktadienis

Kviečiame!


Projektas ,,25 žingsniai" Lentvario bibliotekoje

Gruodžio 3 d. Lentvario miesto bibliotekoje pristatytas VŠĮ „Kino kontora“ ir „Studio Nominum“ dokumentinio kino projektas „25 žingsniai“ (skirtas Baltijos kelio 25 - mečiui). Pagrindinis projekto tikslas – pristatyti mažesnių miestelių gyventojams lietuvišką dokumentiką ir jos pasiekimus. 

 1992-aisiais Arūnas Matelis įkūrė vieną pirmųjų nepriklausomų kino studijų Lietuvoje ,,Studio Nominum”, kurioje prodiusavo daugiau nei 30 kūrybinės dokumentikos filmų. Studijoje sukurti filmai buvo atrinkti dalyvauti keliolikoje tarptautinių kino festivalių, pelnė per 20 tarptautinių apdovanojimų ir buvo parodyti dešimtyje Europos bei Azijos televizijų.

Studio Nominum taip pat organizuoja kino renginius, edukacinius projektus, laboratorijas ir festivalius, filmų sklaidą pasaulyje, kuria internetinius projektus. Šiais metais minint Baltijos kelio 25 metų sukaktį, buvo inicijuotas kino projektas „25 žingsniai“, kuris įvairiuose Lietuvos miestuose pristato Arūno Matelio ir Audriaus Stonio filmus. Beje autoriai bendradarbiauja taip pat 25-erius metus. Audrius Stonys ir Arūnas Matelis yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, vieni žymiausių Lietuvos dokumentinio kino kūrėjai, pelnę ne vieną tarptautinį apdovanojimą, tarp kurių - Europos kino akademijos apdovanojimą už geriausią dokumentinį metų filmą Audriaus Stonio darbui „Neregių žemė" ir Amerikos režisierių gildijos apdovanojimą Arūno Matelio filmui „Prieš parskrendant į Žemę".

Lentvario bibliotekoje projektą pristatė studijos Nominum projektų koordinatorius Maksim Ivanov, kuris pats svajoja tapti režisieriumi. Maksim domisi kino teorija, jo straipsniai ir vertimai buvo spausdinti ,,Kine”, ,,Šiaurės Atėnuose”, ,,Literatūroje ir mene”, ,,Naujoje Romuvoje”, taip pat publikuoti Bernardinai.lt, Kamanė.lt, Kultūrpolis.lt tinklalapiuose, skambėję LRT Radijo laidose. Maksim pristatė tris filmus: ,,Baltijos kelias”, „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“ ir „Prieš parskrendant į žemę“, taip pat išskirtinę medžiagą iš Europos kino akademijos apdovanojimų ir  Amerikos režisierių gildijos apdovanojimų. Renginio dalyviai pasinėrė į nepaprastą bendrumo ir draugiškumo jausmą Baltijos kelyje, skrido lyg aitvarai virš gimtojo krašto, virš rūku užklotų laukų, bažnyčių stogų, senamiesčio gatvių, marių, kopų ir pilių, žavėdamiesi Lietuvos grožiu.

 Tačiau daugiausiai emocijų ir jausmų pareikalavo Arūno Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į žemę”. Žiūrovai patys pasijuto tarytum būdami ligoninėje, jie ne tik žiūrėjo, bet ir mąstė, jautė, braukė ašaras. Šiame filme režisierius iškelia klausimą – ar žmonės moka vertinti gyvenimą, tik tada, kai gali jo netekti? Ar gyvenimas yra vertybė? Ir pagaliau, ar mes mokame gyventi? Tai klausimai, į kuriuos atsakyti galime tik patys sau.

 Lentvariečiai susipažino su aukšto meninio lygio dokumentika. Tikimės, kad jauni žmonės apsilankę renginyje, išėjo iš jo truputį pasikeitę, truputį geresni, supratingesni ir kitaip vertinantys gyvenimą, kuris yra mums duotas vieną kartą.

2014 m. gruodžio 1 d., pirmadienis