Rudens spalvų paletė

Atnaujinkime senas knygynų-bibliotekų tradicijas!

Tvarkydami archyvą aptikome labai įdomią 1917 m. leidimo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, diplomato, teisininko, istoriko, publicisto, visuomenės veikėjo Petro Klimo parašytą knygutę ,,Lietuva, jos gyventojai ir sienos". Knygutė įdomi ne tik pateikta informacija, bet ir aptikome joje įklijuotą nedidelį lapelį su 1935 metais Marijampolės Pavasarininkų Knygyno, taip buvo vadinamos bibliotekos, parengtu ,,Knygos prašymu". Paskaitykite, ko prašo knyga. Šiandien tai labai aktualu. Gal reikėtų atnaujinti tradicijas?

Vasaros stovykla ,,Mano gimtinė ir aš" Lentvario bibliotekoje

Kaip ir kasmet, vos prasidėjus vasarai, Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazija kartu su partnere, Lentvario miesto biblioteka, organizuoja dieninę vasaros stovyklą ,,Mano gimtinė ir aš". Vykdant šios programos veiklas, akcentuojama gimtojo krašto svarba. Šių metų programos potemė ,,Myliu savo gimtinę" skatino mokinius atkreipti dėmesį į reikšmingas Lietuvos istorijos datas bei vietas, ugdė pilietiškumą bei meilę ir pagarbą gimtajam kraštui. Įgyvendinant šią programą, siekiama suteikti galimybę socialiai remtiniems vaikams geriau pažinti savo gimtinę, plėsti akiratį, kūrybingai praleisti laisvalaikį. Programos turinį sudarė gimtojo miesto bei jo apylinkių gražiausių ir įdomiausių vietų lankymas, tiriamieji, kūrybiniai, savęs pažinimo, savianalizės darbai, pramoginiai renginiai.

 Stovyklos dalyviai pagal programos veiklas lankėsi Lentvario miesto bibliotekoje, domėjosi Lietuvos lankytinomis vietomis, gimtojo krašto istoriniais objektais. Diskutuodami, kaip pristatytų savo gimtinę svečiams, mokiniai kūrė knygeles apie Lentvarį. Dalyvavę ne vienoje kūrybinėje valandėlėje, mokiniai Lentvario miesto bibliotekoje susitiko ir su kūrybinių teatro dirbtuvių jaunimui aktorinio meistriškumo pedagogu Mantu Cegelsku, kuris, pasitelkęs žaidimų metodą, mokė vaikus viešosios kalbos paslapčių, kūrybingo kalbos kūrimo, prisistatymo bei tolerantiško bendravimo. Stovyklautojai turėjo galimybę susitikti ir pabendrauti su Lentvario tremtiniu ir politiniu kaliniu Stanislovu Keršiu.

Laikas, prabėgęs stovykloje, suteikė programos dalyviams daug naujos patirties, žinių, įsimintinų įspūdžių. Gera nuotaika nuspalvinta atostogų pradžia puikiai nuteikė stovyklautojus.

Gyvos istorijos liudininkas

1941-ųjų birželio 14 prasidėjo beveik pusantro dešimtmečio trukęs Lietuvos gyventojų naikinimas ir trėmimas, virtęs tautos tragedija. Tremtyje atsidūrė geriausi mūsų tautos atstovai: intelektualai, mokytojai, politikai, medikai, karininkai, kunigai... Į tolimiausius SSRS rajonus žmones veždavo gyvuliniuose vagonuose, antisanitarinėmis sąlygomis. Tremtiniams trūkdavo oro, maisto, vaistų. Vežami pirmiausia žūdavo vaikai, senyvo amžiaus žmonės. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis. Trėmimai vienodai palietė visas tautines grupes.

 Lentvario mieste gyvena nemažai šeimų išgyvenusių tremties dalią. Jau ne pirmus metus Lentvario miesto biblioteka mini Gedulo ir vilties dieną. Į susitikimą su  tremtiniu ir politiniu kaliniu Stanislovu Keršiu atėjo Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos vasaros stovyklos ,,Mano gimtinė ir aš“ dalyviai. 

,,Būti tremtiniu - reikia užsidirbti“, - tokiais žodžiais pradėjo savo pasakojimą Stanislovas Keršys, kuris nuo 11 metų buvo partizanų ryšininkas. Gimė Dargužių kaime, netoli Valkininkų. Gerai suprasdamas rusų kalbą ir pažinodamas vietinius miškus, visas naujienas pranešdavo partizanams pasislėpusiems Dzūkijos miškuose. Būdavo, kad į dieną tekdavo miškais nueiti apie 50 kilometrų ir daugiau. Visa jo šeima padėjo partizanams: tėvas gamino ginklus, motina siuvo drabužius. Savo ūkiniame pastate buvo įsirengę slėptuvę su dviguba siena, kur galima buvo gerai pasislėpti. Kol vieną dieną Stanislovas, kaimo šnipo išduotas, buvo suimtas ir išvežtas NKVD. Stanislovas turėjo galimybę pabėgti ir pasislėpti, tačiau suprato, kad tuo atveju bus ištremta ir nukentės jo šeima. Todėl jis aukojosi ir vienas prisiėmė kaltę.

 Jo šeimai pasisekė išsisukti, nes turėjo specialiai tam tikslui pakabintą namuose ant sienos didžiulį Stalino portretą, o tėvas dievagojosi nežinąs, kuo užsiėmė jo vaikas. Stasys buvo suimtas, kartu su kitais tremtiniais suvarytas į gyvulinį vagoną ir išvežtas į Altajų. Kelionė iki Altajaus truko 27 paras. Ten jis dirbo lentpjūvėje. Buvo pastoviai tardomas. Jam sakydavo ,,Išduok partizanus. Padovanosim laisvę“. Bet jis nenusileido ir atsakė tardytojui: ,,Tėvynė neišduodama. Ji viena gyvenime“. Jo užsispyrimas ir drąsa patiko rusų karininkams ir jie pasiūlė jam rinktis, arba 11 metų kalėjime, arba 3 metai Šiaurės Korėjos kare. Tardytojas pasakė: ,,Mums reikalingi protingi ir drąsūs žmonės. Kvailiai ir išdavikai žūsta nedavažiavę iki fronto“. Korėjoje jo laukė paskutinis egzaminas: arba jis išgyvens kare, arba ne, pasirinkimas mažas. Stanislovas liko gyvas ir išbuvo kare trejus metus. Po to buvo paleistas į laisvę ir 1954 m. gruodį sugrįžo į Lietuvą. Paklaustas, kas buvo sunkiausia tremtyje, Stasys atsakė, kad iš pradžių sunku buvo priprasti prie atšiauraus klimato, apšašo visas veidas, bet su laiku praėjo ir organizmas pritapo. 

Sugrįžęs į Lietuvą sukūrė šeimą, dirbo Eišiškių MTS, Matuizų durpyne, Gariūnų statyboje ekskavatorininku, akmenskaldėje, 25 metus išdirbo Gelžbetonių gamykloje. Iš viso turi 50 metų darbo stažo ir gauna, kaip pasakė - špygą. Lentvaryje gyvena nuo 1968 m. Laisvalaikiu užsiima kalvyste, plastiko dirbiniais, šiuo metu susižavėjo medžio drožyba. Pasak jo, medis šildo rankas ir džiugina širdį.

Karas ir tremtis nesugadino nei jo nervų, nei sveikatos. Jis pilnas gyvenimo džiaugsmo, dainuoja Lentvario tremtinių chore, turi puikią atmintį, yra meniškos sielos žmogus. Pokalbio metu nebuvo galima nepastebėti iš šio senolio akių sklindančios šilumos, taurios šypsenos ir optimizmo.

Dėkojame mūsų svečiui už suteiktą galimybę prisiliesti prie gyvos istorijos.

Kūryba, jausmas, judesys...

                      Birželio  9 dieną Lentvario miesto biblioteka pakvietė jaunimą į ,,Kūrybines teatro dirbtuves“ su teatro ir kino aktoriumi, aktorinio meistriškumo pedagogu Mantu Cegelsku. Mantas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, vaidino Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliuose, lietuvių filmuose ir serialuose ,,Nekviesta meilė“, ,,Knygnešys“, ,,Nemylimi“, ,,Daivų keliais“, ,,Erotomotto“, taip pat trumpametražiuose filmuose, miuzikle ,,Kuprelis“, dalyvauja edukacinėse programose ir projektuose, veda kūrybiškumo ugdymo seminarus, režisuoja ir veda renginius.

 2012 metais stažavosi Vengrijoje, kur susipažino su naujausiomis šiuolaikinio šokio ir judesio metodikomis - gaga dance, weight-flow technique, dance and express therapy - kurių elementai, adaptuoti vaikams ir jaunimui, ugdo laisvą požiūrį į save, savo kūną ir judesį erdvėje. 

 Mantas taip pat veda aktorinio meistriškumo pamokas vaikų ir jaunimo teatro studijoje ,,Teatroforma“ Trakuose, kuri įsikūrusi Trakų kultūros rūmuose. Užsiėmimų metu jis sėkmingai panaudoja savo teatrinę aktoriaus patirtį, kalbėjimo viešai, vaidybinių etiudų, vaizduotės lavinimo, šokio ir judesio pratimus, kartu pasitelkiant vaikų ir jaunuolių kūrybiškumą. 

Renginio metu Mantas mokė, kaip galima išbandyti save kuriamose situacijose, kaip reikšti savo jausmus, lavinti viešojo kalbėjimo, geros artikuliacijos, bendravimo ir įtaigumo įgūdžius, kaip atsikratyti kompleksų ir baimių, kaip labiau pasitikėti savimi. Visą tai buvo atliekama įvairių užduočių ir žaidimų pagalba. Aktorius mano, kad šiuolaikinis jaunimas yra kompleksuotas, nevaldantis dėmesio ir nepaisantis autoritetų. Sužinojome, kaip galima „perlipti per save”, dėmesio telkimo pratimų pagalba išmokti klausytis, ką kiti kalba, scenos judesio užduočių pagalba išmokti labiau pasitikėti savimi ir tapti šiek tiek emociškai laisvesniais.

  Ypač visiems dalyviams patiko šmaikštus ir linksmas pratimas artikuliacijai lavinti. Dalyviams buvo išdalinti vyno kamščiai ir jie turėjo, įsidėję juos į burną, pasakyti savo vardą, pavardę ir adresą. Buvo labai linksma ir smagu klausytis, kaip visi stengiasi kuo geriau ištarti ir nešvepluojant tarti žodžius, nors tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. 

Šilto ir betarpiško bendravimo metu, Mantas pasakojo apie save, kaip tapo aktoriumi, kad mokykloje buvo gana išdykęs vaikas ir nepaklusnus paauglys. Tačiau savo gyvenimo kelią jis pasirinko labai atsakingai.

Aktorius kalbėjo, kad jam įdomiau dirbti su problemiškais ir vadinamais sunkiais vaikais. Tai yra tam tikras iššūkis, rezultatas pasiekiamas sunkiau, bet jis suteikia daugiau džiaugsmo. Valanda prabėgo nepastebimai bendraujant ir žaidžiant. Pabaigoje Mantas palinkėjo visiems geros vasaros, šaunių atostogų ir dar daugiau tokių linksmų ir naudingų susitikimų. 

Tokiu smagiu akordu ir paskutiniu renginiu buvo užbaigtas Teatro metams skirtas Lentvario miesto bibliotekos kultūros ir meno projektas ,,Nuo knygos iki meno“. Už mūsų bendruomenei suteiktą galimybę prisiliesti prie profesionalaus meno, esame dėkingi rėmėjams: LR Kultūros rėmimo fondui, Lentvario seniūnijai, Lentvario įmonėms ,,Rumida“ ir ,,Gijona“.

                                     

Kviečiame!

Svečiuose istorikė Liliana Narkovič

                      Birželio 6 dieną Lentvario miesto bibliotekoje vyko rašytojos, žurnalistės, istorijos mokslų daktarės Lilianos Narkovič knygos ,,Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa“  - ,,Tiškevičiai kilę iš Lentvario“ pristatymas. Popietėje dalyvavo Lentvario miesto bendruomenės atstovai, mokytojai, poetai, žurnalistai. Knygos autorė yra išleidusi 16 knygų. Šiuo metu ji gyvena Vokietijoje. Liliana yra gimusi Vilniuje, studijavo filologiją Vilniaus pedagoginiame universitete, Lenkijoje apgynė daktaro disertaciją, parašiusi monografiją apie istoriką, publicistą, Adomo Mickevičiaus muziejaus Vilniuje įkūrėją, Janą Konradą Obstą. Nuo 1998 metų ji aktyviai dalyvauja tarptautinėse mokslo konferencijose, seminaruose. Istorija pradėjo domėtis dar vaikystėje, močiutės patarimu sužinotus įdomesnius faktus ir įvykius užsirašydavo savo užrašų sąsiuvinyje.

                      Renginio metu Liliana Narkovič išsamiai pristatė savo kūrinį. Autorės knygoje yra aprašytas grafų Tiškevičių gyvenimas, šeimos narių pomėgiai, kaip grafai leido laisvalaikį, kokio etiketo ir papročių laikėsi, ką jie valgė ir gėrė, kaip elgėsi su savo tarnais ir t.t. Suintrigavo faktas, kad labai didelis dėmesys dvare buvo skiriamas žirgams, juos grafas mylėjo vos ne kaip savo šeimos narius. Dar įdomu tai, kad dvare buvo trys stalai: pirmas stalas – grafų, antras – tarnų ir darbininkų, trečias – elgetų. Nei vienas elgetaujantis žmogus užsukęs į dvarą neišeidavo alkanas. Grafai su žmonėmis elgėsi gerai, tačiau visi turėjo griežtai laikytis nustatytų taisyklių, kurioms nusižengus užsitraukdavo grafų nemalonę ir bausmę.  

                      Lentvario gyventojams buvo įdomu klausytis autorės pasakojimo apie tai, koks gyvenimas virė tuo metu, kai šiuose rūmuose gyveno grafas Vladislovas Tiškevičius su žmona Marija ir vaikais, o parke darbavosi darbininkai, arklydėse žvengė žirgai. Knygoje gausu senovinių nuotraukų su parko, rūmų, ūkinių  pastatų vaizdais, aprašyti senųjų Lentvario gyventojų atsiminimai.

                      Tai ne pirma Lilianos Narkovič knyga apie grafus Tiškevičius, ji jau yra parašiusi ir išleidusi dvi knygas apie Trakų Vokės ir Užutrakio dvaruose gyvenusius grafus. Knygose detaliai aprašyta grafų buitis, dvarų architektūra, parkų apsodinimas ir jų priežiūra. Dauguma faktų surinkta iš dar gyvenančių grafų palikuonių ir paprastų žmonių atsiminimų. Liliana Narkovič palaiko ryšius su grafų Tiškevičių giminaičiais, nors jie išsibarstę ir gyvena skirtingose šalyse. Sunkiau buvo surasti jiems tarnavusius, ar juos pažinojusius to meto liudininkus. Autorė su šeima važinėjo po Vilniaus ir Trakų apylinkes, ėjo nuo vieno namo prie kito jų ieškodama. Liliana stebėjosi, kad visur ji buvo sutikta, kaip brangiausias svečias, žmonės vaišino, apnakvindindavo savo namuose ir labai mielai dalinosi savo prisiminimais, rodė nuotraukas ir išsaugotus iki šių dienų grafų padovanotus daiktus. 

                      Lilianos Narkovič darbai tarnauja kilniems tikslams: knyga ,,Tiškevičių ordinacija Užutrakyje“ buvo naudojamasi restauruojant Užutrakio rūmus, taip pat autorės dėka palaikomi ryšiai su paskutinio Trakų Vokės dvaro savininko vaikais, kurie labai domisi koplyčios renovacijos darbais. Tikimės, kad ši knyga padės atkreipti dėmesį į apleistą Lentvario dvarą ir pastūmės jo atgimimą.

                       Lentvario bendruomenė džiaugiasi, kad yra žmonių, kurie rūpinasi mūsų miesto istorija, padeda mums giliau pažinti savo kraštą, išsaugoti atmintį apie svarbius miesto įvykius. Dėkojame ir lentvarietei Dianai Jacevič už dalyvavimą ir puikų muzikinį foną. 

Kviečiame!

Kiekviename iš mūsų gyvena žuvėdra Džonatanas

                      2014 metai paskelbti Teatrų metais, tad Lentvario miesto bibliotekos tęstinis kultūros ir meno projektas ,,Nuo knygos iki meno“  šį kartą skiriamas teatro menui.              

  Projekto tikslas - sudaryti Lentvario miesto ir jo apylinkių gyventojams, ypač vaikams ir jaunimui, socialinės atskirties grupių gyventojams, galimybę pažinti profesionalųjį meną, jį suprasti, vertinti, siekti asmenybės tobulėjimo. Teatrai atlieka didelį vaidmenį ugdant jaunimo ir vaikų meninio pasaulio suvokimą, teatrų dėka žmonės turiningai ir kultūringai praleidžia laisvalaikį. Teatrai moko tolerancijos, tikėjimo, kantrybės, bendravimo, formuoja estetinį požiūrį į meną, atlieka svarbų edukacinį vaidmenį.

            

 Birželio 4 d. Lentvario seniūnijos salėje teatro ir kino aktorė Doloresa Kazragytė ir klarnetininkas Valdas Andriuškevičius pristatė edukacinę programą jaunimui - monospektaklį ,,Džonatanas Livingstonas – Žuvėdra“, sukurtą pagal amerikiečių rašytojo Ričardo Bacho apysaką. Tai alegoriniu stiliumi parašytas pasakojimas apie mus supančius dalykus: draugystę, laisvę, meilę ir atleidimą. Knygos veikėjai – pajūrio žuvėdros, kurių elgesys labai primena žmonių elgesį. Kūrinys sukelia norą pasikeisti, būti kitokiam, stengtis, kad ir pasaulis būtų kitoks, kad jame būtų daugiau teisybės.

                      Doloresa Kazragytė sukūrė daug puikių vaidmenų Lietuvos nacionaliniame dramos ir Kauno dramos teatruose, už kuriuos pelnė ne vieną apdovanojimą. Šiuo metu aktorė nebedirba teatre, ruošia kūrinių  improvizacijas, skaito poeziją, kurią labai mėgsta, dirba radijuje, dubliuoja filmus, dalyvauja kultūrinėse-edukacinėse programose ir projektuose. Jos atliekami kūriniai: Ričardo Bacho ,,Džonatanas Livingstonas - Žuvėdra“ ir  Antuano de Sent-Egziuperi ,,Mažasis princas“ yra žinomi visame pasaulyje, juos parašę autoriai yra abu lakūnai.  Galbūt dėl to ir jų kūriniai yra apie skrydį, dangų, laisvę, apie tai, kas yra daugiau negu paprasta egzistencija.

                      Doloresa Kazragytė yra ne tik aktorė, bet ir rašytoja, parašiusi ir išleidusi septynias knygas. Rašo apie tai, ką mato, ką prisimena iš vaikystės nutikimų, apie aktoriaus darbą, scenos menininko kasdienybę, kelia gyvenimo prasmės klausimus ir sako, kad tai daro savo malonumui.

                      Lentvario jaunimui ji palinkėjo ne tik skraidyti, bet ir rašyti. ,,Kiekviename iš mūsų gyvena žuvėdra Džonatanas, visi mes esame laisvi, kiekvienas turime pasirinkimo laivę“ – sakė aktorė. Jos skaitomame kūrinyje kalbama apie dvasinę laisvę, kuri mums duodama kiekvieną dieną, kaip mums pasielgti mes pasirenkame patys. Kasdieniniame gyvenime yra labai sunku atsiriboti nuo puikybės, pabėgti nuo blogų dalykų, bet reikia stengtis ir pavyks. Svarbiausia nebijoti būti savimi, išsiskirti iš pilkos minios, pakelti galvą, atsiplėšti nuo žemės ir skristi, kaip žuvėdra Džonatanas Livingstonas.  

                      Aktorė jaunimui pasiūlė kasdien rašyti dienoraštį arba tiesiog dienos nutikimus, išgyvenimus, jausmus surašyti į popieriaus lapą. Rašymas padeda susigaudyti savo jausmuose, pažinti save, o galbūt kada nors visa ta rašliava pavirs įdomia knyga, kaip nutiko jai pačiai.

                      ,,Nepasiduokite rutinai, turėkite drąsos pakilti virš pilkos kasdienybės, nenustokite ieškoti, siekti tobulumo, kad ir kas nutiktų, tikėkite savimi ir savo siekiais“ – linkėjo susirunkusiems nuostabi aktorė.

                      Tai jau trečias projekto ,,Nuo knygos iki meno“ renginys, kurį lentvariečiams dovanojo Lentvario miesto biblioteka kartu su LR Kultūros rėmimo fondu, Lentvario seniūnija, Lentvario įmonėmis ,,Rumida“ ir ,,Gijona“.