Apie mane

Mano nuotrauka
Lentvario biblioteka įkurta 1941 metais. Bibliotekos fondą sudaro 32000 egz. leidinių. Biblioteka turi 2500 nuolatinių skatytojų. Kasmet bibliotekoje apsilanko apie 35000 lankytojų. Adresas: Klevų al. 20, Lentvaris LT-25109 Tel. 8-528-28334, el.paštas lentvaris.m.biblioteka@gmail.com. Dirbame: pirmadienį-penktadienį nuo 10.30 iki 19.00 val.,šeštadienį nuo 9.00 iki 17.00 val.

2013 m. gegužės 23 d., ketvirtadienis

KVIEČIAME DALYVAUTI!



Rokas – tai gyvenimo būdas

                      Gegužės 7 d. Lentvario bibliotekoje lankėsi žurnalistė, literatūros ir kino kritikė, roko muzikos žinovė, knygos apie Lietuvos roko kultūrą ,,Ko tu stovi?“ autorė Emilija Visockaitė. Šiuo metu Emilija studijuoja lietuvių literatūrą Vilniaus Universitete, daug skaito, domisi muzika ir kinu, rašo straipsnius, knygų ir filmų recenzijas savaitraščiui ,,Šiaurės Atėnai“, žurnalams ,,Kinas“ ir ,,Literatūra ir menas“.


                      Mokydamasi 3-iame kurse Emilija nusprendė susirasti darbą ir gavo leidyklos ,,Versus aureus“ pasiūlymą parašyti knygą apie roko muziką. Ji susidomėjo šiuo pasiūlymu, kadangi muzika yra dalis jos gyvenimo. Ji vaikščiodavo į koncertus kiekvieną savaitę, pažinojo visas tuometines grupes, muzikantus, bet iš pradžių norėjo rašyti knygą apie savo mėgstamą grupę ,,Metallicą“. Tačiau ši idėja jai pasirodė nerimta ir ji suformulavo sau tikslą parašyti patriotinę knygą apie Lietuvos roką. Emilija suprato, kad reikia rašyti ne muzikos istoriją, o apie tai, kas turi būti dar be muzikos, kas turi padėti tai muzikai, kad ji būtų klausoma ir kad žmonės turėtų, kur ją išgirsti. Žurnalistės nuomone, roko kultūra reiškia aktyvią pilietinę visuomenę. Jos nebuvimas – abejingumą.


                      Pristatydama savo knygą, autorė pasakojo: ,,Ko tu stovi?“ – tai tarsi dviejų dalių knyga. Pirma dalis skirta 1987-1989 metams. Tai buvo lietuviško roko pakilimo metai: roko maršai, roko festivaliai ir koncertai. Rokas tapo gyvenimo būdu, slėptuve, užuovėja. Koncertai – apeigomis. Vienijanti roko muzikos jėga buvo panaudota politiniams tikslams. Kiekvienas koncertas buvo lyg mitingas, buvo giedama ,,Tautiška giesmė“, visur matėsi tautinė atributika, pagyvenę žmonės pirmą (ir turbūt paskutinį) kartą savo gyvenime susiruošė į roko koncertą. Roko muzika buvo labai svarbi Sąjūdžio metais, ji turėjo didžiulį poveikį žmonėms. Televizijos ir radijo laidos, straipsniai spaudoje aktyviai nušvietė muzikinius įvykius, formavo roko kultūrą.


                      Kita knygos dalis yra skirta šių dienų rokui. Po dvidešimties nepriklausomybės metų roko situacija Lietuvoje yra labai kebli. Rokas yra žinomas tik tai auditorijai, kuri su juo susijusi. Nei televizija, nei radijas, nei spauda nepadeda rokui skleistis. Vyrauja nuomonė, kad rokas yra nepelninga saujelės neformalų veikla. Tačiau visame pasaulyje rokas nėra jokia alternatyva, jis parduodamas milijoniniais tiražais ir sutraukia didžiausius stadionus. Tik reikia sudaryti galimybę rokui išlįsti iš rūsių ir garažų.“
                      Emilija pastebėjo, kad knyga buvo rašyta prieš tris metus ir nuo to laiko roko situacija Lietuvoje šiek tiek pagerėjo. Atsirado labai talentingi atlikėjai, kuriuos galima drąsiai prilyginti pasaulinio lygio žvaigždėms ir kurie garsina Lietuvą. Iš jų žurnalistė paminėjo atlikėjus Aliną Orlovą, Jurgą, Marką Palubenką, grupę Freaks on floor, didžėjų, elektroninės muzikos kompozitorių Mario Basanov, jie kuria puikią muziką, kurią galima drąsiai pristatyti užsieniui. ,,Tai, kad Lietuva neturi žvaigždžių, arba nenori jų pripažinti, nėra susiję su muzika ir nereiškia, kad mes nemokame kurti. Tai yra nemokėjimas išreklamuoti savo atlikėjų ir jų kuriamos muzikos“ – kalbėjo Emilija Visockaitė.



                      Kalbėdama apie Eurovizijos konkursą Emilija pasakė: ,,Tai nėra ta vieta, kur reikėtų ieškoti muzikos, tai yra šalių šou, savęs parodymas. Į jį reikia žiūrėti be iliuzijų. Bet tai nereiškia, kad geras rokas neturėtų čia dalyvauti. Tai viena iš reklamos galimybių“.
                    Taip, kaip roko muzikantui yra svarbu būti laisvam savo muzikoje ir groti iš idėjos, taip ir jaunimui reikėtų būti laisvam savo pasirinkimuose ir turėti kažkokią idėją ar tikslą, dėl kurio gyveni. Tokie buvo Emilijos linkėjimai susirinkusiems.
                      Renginio dalyviai turėjo progą pamatyti 1986 m. sukurtą pirmą lietuvišką filmą apie roko muziką ,,Kažkas atsitiko“ ir prisiminti legendinių grupių ,,Foje“ ir ,,Antis“ atliekamas dainas. Renginį organizavo Lentvario biblioteka pagal projektą ,,Nuo knygos iki meno“.
 Loreta Sungailienė ir Vaidas Lengvinas apsilankė Lentvaryje

                      Tęsdama kultūros projekto ,,Nuo knygos iki meno“ veiklas, Lentvario biblioteka organizavo susitikimą su etnomuzikologe, dainininke, humanitarinių mokslų daktare, žinomų televizijos laidų ,,Gero ūpo!“, ,,Duokim garo!“, ,,Folkšokas“ vedėja, folkloro ansamblių ,,Virvytė“, ,,Šaltinis“ vadove Loreta Sungailiene ir muzikantu, kompozitoriumi, atlikėju, folkloro ansamblių ,,Virvytė“, ,,Ratilio“ nariu Vaidu Lengvinu. Renginys buvo skirtas Tarmių metams.

                      Loreta Sungailienė renginį pradėjo pokalbiu apie tarmių reikšmę ir svarbą. Ji pabrėžė, kad lietuvių kalba yra viena seniausių ir sudėtingiausių išlikusių indoeuropietiškų kalbų. O dar mūsų kalba yra turtinga tuo, jog turi tarmes, patarmes, šnektas ir pošnektes. Tai tokios kalbos atmainos, kurios yra skirtos mums bendrauti tarpusavyje buityje, papasakoti, ką jaučiame, ką esame patyrę, išreikšti savo emocijas. Tarmės išskirtinumas, savitumas yra mūsų didelis turtas. Ir ne tik šiemet turime laikytis šios nuostatos. Turime suprasti, kad kalbėti tarmiškai – tai nėra prastumo ženklas, tai nėra blogai. Tarmė – tai kalbos turtas, tai gyvenimo kalba. Ir kuo daugiau žmonių tai supras, tuo labiau prisidėsime prie tarmės išlikimo.


                      Kadangi abu svečiai yra tikri žemaičiai, tai kelionę po etnografinius regionus pradėjo būtent nuo Žemaitijos. Loreta gimė Skuode, Žemaitijos pakraštyje, kur visi šneka dounininkų kalba, priklausomai nuo to, kaip ištari žodį ,,duona“. Vaidas iš Raseinių, kur yra sakoma ,,dūna“ – dūnininkų kalba.
                      Pailiustruodami savo pasakojimą tarmiška kalba ir tarmiškai atliekamomis dainomis, Loreta ir Vaidas pademonstravo, kaip egzotiškai ir nesuprantamai gali skambėti lietuvių kalbos atmaina. Kai Loreta persijungia į tarmišką kalbą, pasikeičia jos balsas, kalbos maniera, net elgesys.
                      Svečiai papasakojo apie žemaičių tradicijas, apie pavardžių išskirtinumą, skaitė profesorės Viktorijos Daujotytės žemaičių tarme parašytus eilėraščius.


                      Loreta Sungailienė dainuoja nuo vaikystės. Ji neįsivaizduoja savo gyvenimo be dainos. Lankė muzikos mokyklą, vėliau Palangoje pradėjo lankyti folkloro ansamblį ,,Mėguva“. Čia išmoko daug žemaitiškų dainų. Iš meilės ir aistros folklorui kilo noras studijuoti etnomuzikologiją. Studijų metu ir vėliau tyrinėjo žemaičių liaudies dainas, parašė nemažai mokslinių darbų. Loreta yra knygos „Kupole rože“ bendraautorė, kompaktinės plokštelės „Kupole rože“ sudarytoja. Tačiau greta mokslinės veiklos visada buvo ir dainavimas. Tik atvažiavusi į Vilnių įkūrė akademinės žemaičių bendruomenės ansamblį ,,Virvytė“. Iki šiol yra jo meno vadovė. Dabar tai jaunų šeimų ansamblis. Ansambliečiai ne tik koncertuoja, bet ir leidžia laisvalaikį kartu, švenčia gimtadienius, būsimųjų mamų palydėtuves, vasarą organizuoja stovyklas, į kurias suvažiuoja šeimomis.. Jų vaikai auga su daina. O folkloras yra puiki galimybė susipažinti su gimtąja tarme.


                      Loreta domisi ne tik liaudies dainomis, ji labai mėgsta džiazą. O jos favoritė yra Marina Granovskaja, kurios atlikimo stiliumi ji žavisi.
                      Svečiai apžvelgė ir kitus Lietuvos regionus. Pasakojo apie aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių ypatumus. Pažymėjo, kad aukštaičių folkloro išskirtinumas yra sutartinės, kurių niekas pasaulyje neturi, tik yra panašumų Balkanuose ir Afrikos gentyse.


                      
 Visi kartu bandėme dainuoti sutartinę ir kitas dainas, minėme tarmiškai skaitomas mįsles. Renginyje dalyvavo ir Lentvario kolektyvai: Lentvario pradinės mokyklos šokių kolektyvas ,,Spindulėlis“, vadovaujamas Rimutės Blikertienės ir folkloro ansamblis ,,Klevynė“, vadovaujamas Ingos Okuškienės. O renginio pabaiga priminė ,,Duokim garo!“ varžytuves. Visi šoko ratelius, sukosi polkos žingsniu.

                     
 Renginys paliko didelį įspūdį lentvariečiams, jie džiaugėsi Loretos Sungailienės pakvietimu į ,,Duokim garo!“ filmavimą. O Loreta ir Vaidas linkėjo visiems skleisti pagarbą tarmei, kalbėti tarmiškai šeimoje, nes tai ir yra pagrindinė gimtosios kalbos mokykla. Renginį rėmė LR Kultūros rėmimo fondas.




2013 m. gegužės 22 d., trečiadienis


Ką skaito jaunimas?

Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės proga Lentvario bibliotekoje vyko popietė - diskusija ,,Ką skaito jaunimas?”. Savaitės tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į jaunimo neskaitymo socialinę problemą ir skatinti jaunimą skaityti, eiti į bibliotekas, jose siekti žinių, mokytis ir bendrauti su bendraamžiais.
 

Renginyje svečiavosi populiarių knygų vertėja, agentūros SDI direktorė Rūta Razmaitė, kuri sužavėjo visus savo mielu bendravimu ir nuoširdumu. Rūta yra tikra vilnietė. Mokykloje gerai sekėsi visi dalykai, bet labiausiai patiko anglų kalba. Stoti į anglų filologiją nedrįso, nes galvojo, kad be korepetitorių neįstos. Studijavo ekonomiką ir tuo pačiu metu pradėjo versti televizijai: iš pradžių LNK, vėliau TV3.  Šiuo metu Rūta dirba SDI agentūroje, kuri užsiima filmų vertimu, įgarsinimu ir titravimu. Agentūra bendradarbiauja ne tik su TV3, bet ir su kitais kanalais: TV6, TV8, TV1000, Explorer, History ir kitais.


Renginyje dalyvavę Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos mokiniai suvaidino ištraukas iš Rūtos Razmaitės verstų knygų M. Burgess ,,Saros veidas” ir ,,Darant tai”,  R. Rushton ,,Aš neskęstu, tik mojuoju”. Šios knygos jaunimui išsiskiria keliamų problemų aštrumu ir stebina herojų išgyvenimų atvirumu. Tai knygos apie kasdieniškiausias paauglio gyvenimo aktualijas: konfliktus su tėvais, smurtą ir patyčias, pirmąją meilę, alkoholio bei narkotikų vartojimą, bėgimą iš namų, tėvų skyrybas ir t.t. Tai problemos, kurios paliečia daugelį šiuolaikinių paauglių. Skaitydamas šias knygas paauglys tarsi pažvelgia į save iš šalies, palygina savo ir veikėjų išgyvenimus.


Rūta Razmaitė pasakojo, kad versti knygas jaunimui nėra lengva, nes lietuvių ir anglų literatūra turi visiškai skirtingas tradicijas. Vertėja yra išvertusi visas Richelle Mead ,,Vampyrų akademijos” ciklo dalis, šiuo metu verčia 6-ąją dalį. Paklausta, ar jai patinka knygos, kurias išvertė, Rūta Razmaitė atsakė: ,,Jei būtų mano valia, tai tokių knygų kaip ,,Vampyrų akademija”, ne tik neversčiau, bet ir neleisčiau.” O serijos ,,Beveik suaugę” knygas ji rekomenduoja paskaityti visiems.

 Jaunimas domėjosi, kiek laiko užtrunka vienos knygos vertimas, kiek puslapių ji išverčia per dieną, kokią knygą buvo sunkiausia versti, ar gali vertėjas pats pasirinkti ką versti, ar yra tekę pačiai ,,išrasti” žodžius, neradus atitikmens. Vertėja sakė, kad viskas priklauso nuo teksto sudėtingumo ir nuo nuotaikos. Kartais gali išversti dešimt puslapių per vakarą, o kartais nei vieno.

 Knygų vertimu Rūta užsiima laisvalaikiu. Pagrindinis darbo įrankis - kompiuteris, kuriame yra viskas, ko reikia vertėjo darbui. Kai gauna pasiūlymą išversti knygą, susipažįsta su autoriaus biografija ir kokiomis aplinkybėmis jis rašė tą kūrinį. Išverstas kūrinys paduodamas redaktoriui, tada prasideda diskusijos ir ginčai, sprendžiama, ką palikti, ką išbraukti, stengiamasi ieškoti kompromisų. Redaktoriai turi teisę keisti išverstą tekstą ir kartais keičia labai stipriai. 



Su filmų vertimu yra paprasčiau, greičiau gaunamas rezultatas ir dėl to didesnis užmokestis. Filmus įgarsinti kviečiami dažniausiai žmonės su patirtimi - aktoriai, kitaip daryti neleidžia darbo specifika. Kurį iš 10-ies SDI dirbančių balsų nori girdėti filme, nusprendžia užsakovai - televizijos. Dažniausiai tenka dirbti su šiais aktoriais: Tomu Banza, Džiugu Siaurusaičiu, Vytautu Tulevičiumi, Vilija Žebrauskiene, Jurgiu Damaševičiumi, Egle Tulevičiūte. 


Rūtai Razmaitei buvo įdomu, ką skaito jaunimas. Bibliotekoje užvirė diskusija apie mėgstamas knygas.   Vertėja pastebėjo, kad apklausos duomenimis, daugiau yra skaitomos knygos apie vampyrus, jos turi paklausą bibliotekose. Renginio dalyviai šiuo klausimu turėjo skirtingas nuomones. Paklausti, kokią knygą galėtų pasiūlyti jai paskaityti, gimnazistai išvardino Paulo Coelho ,,Alchemiką”, Melvino Burgesso ,,Heroiną”, Suzanne Collins ,,Bado žaidynes”, Haruki Murakami ir Sigito Parulskio knygas. Rūta Razmaitė prisiminė, kad jaunystėje labai mėgo skaityti amerikiečių rašytojo Džeromo Selindžerio kūrinius. 
      Renginio pabaigoje Rūta Razmaitė pasakė, kad visais laikais knyga buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Ji palinkėjo jaunimui atrasti daug įdomių knygų, nes iš šio popierinio stebuklo tiek daug išmokstama.

                    

2013 m. gegužės 21 d., antradienis

Aina dziedas takuciu...

Vėjuotą balandžio 24-osios dieną Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos ir Henriko Senkevičiaus vidurinės mokyklos mokiniai skubėjo į miesto biblioteką. Intrigavo renginio paskirtis ,,skirtas tarmių metams paminėti“. Atrodo, ką miesto vaikams (o dalis jų lenkų tautybės) galima įdomaus pasakyti apie lietuvių kalbos tarmes. Pasirodo galima! Ir dar kaip!


Atėjusius pasitiko lietuvių liaudies dainų, atliekamų tarmiškai, įrašai, ir, aišku, tai jau sukūrė tinkamą nuotaiką. Lentvario Henriko Senkevičiaus mokyklos vienuoliktokės, vadovaujamos mokytojos Aušros Girdziušienės, pristatė žemaičių ir aukštaičių tarme parašytą pasakų be galo knygutę ,,Aina dziedas takuciu“. Šios linksmos ir nuotaikingos knygelės tikslas – supažindinti vaikus su lietuviškomis tarmėmis, parodyti jų skambesį ir leisti jį išmėginti pačiam vaikui.

Merginos aiškino, kad tarmiškai parašyti jos negalėjo, todėl rašė bendrine lietuvių kalba, o jau paskui kreipėsi į specialistes, kurios pasakas užrašė žemaitiškai ir aukštaitiškai. Merginos ne tik pačios skaitė pasakas, bet ragino ir klausytojus pabandyti skaityti tarmiškai. Ne vienas gimnazistas įsitikino, kad tai nėra taip lengva.
                   
   Motiejaus Šimelionio gimnazijos abiturientė Karolina Šapokaitė labai gražiai kalbėjo apie lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimo istoriją, žymiausius tyrinėtojus, tarmių reikšmę kalbos išlikimui. Gimnazistė pateikė puikiausių tarmybių pavyzdžių grožinėje literatūroje. Lietuvių kalbos mokytoja Rita Junevičienė  pasaką ,,Genys ir kiškis“ papasakojo rytų aukštaičių (vilniškių) tarme.

Taigi, vėjuota trečiadienio popietė moksleiviams nuotaikos nesugadino! Bibliotekoje buvo gera, jauku ir šilta nuo bendrą kalbą radusių žmonių noro išgirsti autentišką senolių žodį. Ačiū Lentvario bibliotekos darbuotojoms už įdomų renginį!
Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos 8a klasės mokinė Auksė Podrezaitė.

Pradinukų ekskursijos į biblioteką

Gegužės 23 d., Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės proga,  Lentvario miesto bibliotekoje lankėsi Lentvario 1-osios vidurinės ir Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinės mokyklos 2-os klasės mokiniai. Jie susipažino su biblioteka, klausėsi Prano Mašioto skaitymų, pažiūrėjo edukacinį spektakliuką ,,Kaip Mildutė ir Reksas ėjo į biblioteką".




2013 m. gegužės 16 d., ketvirtadienis


KOL MIEGA DUKRYTĖ…

,,Kartais žmogui norisi pabėgti nuo kasdienių rūpesčių, atsipalaiduoti ir nors kelioms akimirkoms nuklysti ten, kur sielai miela ir ramu,” -  kalbėjo Jevgenija Julmasova per savo darbų parodos ,,Kol miega dukrytė…” atidarymą, kuris vyko balandžio 16 dieną Lentvario miesto bibliotekoje. Čia eksponuojami jos siuvinėti  kryželiu paveikslai: ,,Afrikietė. Auksinis smėlis”, ,,Dievo gėlė”, ,,Pavasaris”, ,,Saulės gėlės”, ,,Sielos harmonija”, ,,Olandijos namukai”, ,,Dukrytė” ir kiti darbai. Aplankyti parodą atėjo autorės bendradarbiai, draugai, pažįstami, bendruomenės nariai. 


Jevgenija Julmasova gimė Kaliningrade. Nuo trijų metukų su šeima apsigyveno Lietuvoje. Čia užaugo, baigė Trakų vidurinę mokyklą. Lietuva tapo jos antroji tėvynė. Šiuo metu Jevgenija gyvena Jovariškėse, Trakų rajone, apsupta nuostabios gamtos, ant ežero kranto. Visa tai įkvėpia ją kurti tokius pasakiškai gražius darbus, reikalaujančius nepaprasto kruopštumo ir kantrybės. Į kiekvieną paveikslą ji įdeda dalelę savo sielos ir rankų šilumos. Nuo vaikystės Jevgenija mėgsta rankdarbius, ji ne tik siuvinėja, bet ir namus puošia savo siutomis užuolaidomis, rankšluoščiais, pagalvėlėmis. Laisvalaikio turi labai mažai, todėl stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su savo mažąja dukryte Anastasija. Siuvinėjimu kryželiu pradėjo domėtis, kai laukėsi dukrytės, o išėjus motinystės atostogų atsirado daug laisvo laiko. Visą šiam pomėgiui reikalingą medžiagą ji surado internete: schemas siuvinėjimui, kur nupirkti reikalingas priemones, patarimus, bendraminčius ir t. t. 


Šiuo metu Jevgenija dalyvauja siuvinėjimo projekte - žaidime, kuris vadinasi Round Robin. Žaidime gali dalyvauti bet koks dalyvių skaičius. Jie kartu nusprendžia kokią temą pasirinks, kokio dydžio paveiksliukus siuvinės, ant kokio audinio, koks vieno paveiksliuko siuvinėjimo terminas, koks perdavimo (siuntimo) kitiems dalyviams eiliškumas. Tas, kuris pradeda siuvinėjimą nusprendžia, ar kiti dalyviai po savo išsiuvinėtu darbu pasirašo ar ne. Galutinis variantas apsigyvena pas tą, kuris jį pradėjo. Jevgenija susidomėjo šiuo projektu ir jo dėka jau turi vieną išsiuvinėtą paveikslą, kuris vadinasi ,,Dievo gėlė”. Renginio metu Jevgenija parodė darbą, kurį turi užbaigti ir siųsti projekto dalyvei iš Amerikos. Šį kartą projekte dalyvauja rankdarbių mėgėjos iš penkių šalių: Amerikos, Anglijos, Rusijos, Latvijos ir Lietuvos. Jevgenija džiaugiasi šiuo projektu, nes turi galimybę bendrauti su bendraminčiais iš kitų šalių, dalintis patirtimi ir kūryba. 


Parodos atidarymo metu auksarankė mielai bendravo su lankytojais, atsakinėjo į klausimus, rodė savo nebaigtus darbus, aiškino, kaip pasirinkti siūlus, medžiagas ir kitas priemones. Paklausta, ką reikia turėti norint sukurti tokius paveikslus, Jevgenija šypsodamasi atsakė: ,,Visų pirma kruopštumo, kantrybės, didelio noro ir dar pinigų, nes šis pomėgis nemažai kainuoja”.  Vieno paveikslo siuvinėjimas užtrunka apie tris mėnesius. Visi darbai jai vienodai mieli ir brangūs, kaip mamai savo vaikai ir nei su vienu dar kol kas nenorėų skirtis. Pats brangiausias paveikslas - ,,Dukrytė”, išsiuvinėtas pagal schemą, kurią sukūrė dizainerė pagal dukros Anastasijos fotografiją.



 Parodos lankytojai žavėjosi visais darbais, klausė patarimų ir linkėjo autorei geros kloties. Šiuo metu Jevgenija apie savo darbų pardavimą negalvoja, gal kada nors… Šis darbas jai teikia emocinį pasitenkinimą ir sielos atgaivą. Tai užsiėmimas, kuriam negaila nei akių, nei pirštų, nei laiko. ,,Jei prieš einant miegoti nepadaryčiau nors kelių dyksnelių, turbūt neužmigčiau,” - juokauja Jevgenija.
Jevgenijos Julmasovos darbų paroda vyks iki gegužės 20 d. Maloniai kviečiame apsilankyti ir pasigrožėti nuostabiais darbais.