Apie mane

- Lentvario biblioteka
- Lentvario biblioteka įkurta 1941 metais. Bibliotekos fondą sudaro 32000 egz. leidinių. Biblioteka turi 2500 nuolatinių skatytojų. Kasmet bibliotekoje apsilanko apie 35000 lankytojų. Adresas: Klevų al. 20, Lentvaris LT-25109 Tel. 8-528-28334, el.paštas lentvaris.m.biblioteka@gmail.com. Dirbame: pirmadienį-penktadienį nuo 10.30 iki 19.00 val.,šeštadienį nuo 9.00 iki 17.00 val.
2015 m. birželio 15 d., pirmadienis
Diena, kurios negalime pamiršti
Kiekvienais
metais Lietuva prisimena ir išgyvena iš naujo 1941 metų birželio 14-ąją. Ši
diena žymi masinių trėmimų ir žiauraus genocido pradžią. Sovietinės okupacijos
metais Lietuva neteko apie 800 tūkstančių savo gyventojų. Įvairiose Sibiro
vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų, žemės
ūkio ir kitus sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino šaltos aplinkos
sąlygos, jiems patiems teko statytis būstus. Buvo ištremti Lietuvos Respublikos
politiniai veikėjai, partijų ir organizacijų vadovai, karininkai, gydytojai,
mokytojai, ūkininkai ir jų šeimos.
Lentvario miesto
biblioteka kiekvienais metais mini Gedulo ir vilties dieną pakviesdama savo
lankytojus į tradicinį susitikimą su buvusiais tremtiniais. Šį kartą pas mus
atvyko tremtinių šeima Bronislava ir Alfonsas Daudos, kurie pasidalijo savo
prisiminimais su bibliotekos lankytojais, Lentvario Motiejaus Šimelionio
gimnazijos vasaros stovyklos ,,Mano gimtinė ir aš“ dalyviais.
Abu gimė Burbonių kaime Onuškio valsčiuje,
Trakų apskrityje. Bronislavos Kuodzevičiūtės-Daudienės tėvai buvo ūkininkai,
turėjo 15 ha žemės. Šeimoje augo šeši vaikai: du berniukai ir keturios
mergaitės. Tėvams ūkininkauti sekėsi neblogai, todėl visi vaikai galėjo lankyti
mokyklą. Ir šeimoje, ir mokykloje vaikai buvo auklėjami meilės Tėvynei dvasia.
Šeima buvo ištremta 1948 m. į Koj gyvenvietę, Partizansko rajone, Krasnojarsko
krašte. ,,Labiausiai atmintyje įstrigo epizodas – naktis, bildesys į langus,
šauksmai, liepta susiruošti per valandą, mama klausia, ką nori paimti, o man
viskas krenta iš rankų“, - pasakojo Bronislava.
Išvežė juos į Rūdiškes, suvarė
į vagonus, kaip gyvulius, o toliau visų laukė nežinomybė. Kelionė buvo baisi, vagonai perpildyti,
žmonės sirgo. Kareiviai tuos, kurie mirdavo, išmesdavo iš vagono, palikdavo
tuos, kurie sirguliavo. Sergančiuosius gydydavo kartu tremiami, jei turėdavo
kokių nors vaistų. Vieną kartą per parą kaip gyvulius išleisdavo iš vagonų
atlikti savo reikalo po vagonais stebint kareiviams su šunimis. Kas bėgdavo –
nušaudavo vietoje ir palikdavo. Važiavo apie tris savaites, pakeliui
vieną kartą visus suvarė į pirtį, utėles naikino. Sibire Bronislava pirmą kartą
pamatė, kaip moterys aria karvėmis arba pačios traukdamos plūgą. Sunkiausios
buvo pirmosios savaitės. Gyvenvietė Koj įsikūrusi Sajanų kalnų papėdėje.
Bronislava ir Alfonsas pirmą kartą pamatė snieguotas kalnų viršūnes. Visus tremtinius apgyvendino apleistuose
tuščiuose namuose, barakuose, vienišus – pas vietinius gyventojus. Visi
tvarkėsi, kaip kas galėjo. ,,Mes dirbome įvairius sunkiausius darbus, kur
pasiųsdavo, nes buvome belaisviai, neturėjome pasų, negalėjome išeiti iš savo
kaimo, negalėjome pasakyti, kad mums sunku, iš mūsų reikalavo tik dirbti“, -
pasakojo Alfonsas.
Buvę kaimynai Alfonsas ir Bronislava gyveno skirtingose
vietovėse, vėl susitiko tik sugrįžę į Lietuvą ir apsigyvenę Lentvario mieste.
Alfonsą ištrėmė į Talovkos gyvenvietę. Nuo 8 metų teko dirbti piemeniu,
ganydavo iki 50 karvių bandas. Skirtingai negu Bronislava, jis nelankė
mokyklos, nebuvo kada, reikėjo išmaitinti septynių žmonių šeimą. Alfonsas
prisimena, kad vasaros buvo lietingos, šaltos, trūko maisto, duona buvo
normuota, po 300 g. žmogui. Po kiek laiko šeima sutaupė pinigų ir nusipirko
savo karvę, tada pasidarė lengviau. Nuo 13 metų buvo nusiųstas prie sunkių
miško darbų. Prisimena didžiausius Sibiro šalčius iki 56 laipsnių, dirbti
reikėjo prie 40 laipsnių šalčių, pasitaikė ir nušalimų.
Bronislava papasakojo apie
savo brolį – tremtinį ir politinį kalinį Stasį Kuodzevičių. Pristatė jo kūrybos
knygą ,,Priimk, Tėvyne, mano kuklią auką“, išleistą 2013 metais. Vaikai mielai
paskaitė keletą kūrinių iš šio rinkinio: ,,Berijos rūsiuose“, ,,Kalinio laiškas
sesutei tremtinei“, ,,Lietuvai“, ,,Baltijai“. Kurti eiles Stasys Kuodzevičius
pradėjo dar besimokydamas gimnazijoje. Paauglystėje pradėjo domėtis politika,
todėl politinė bei patriotinė tema jo kūryboje nėra atsitiktinės. Meilė Tėvynei
ir Burboniams ryškios visais jo kūrybos laikotarpiais: tremtyje - Vorkutoje, Krasnojarsko krašte,
Chakasijoje, taip pat jau sugrįžus į Lietuvą po ilgų tremties metų.
Tai, ką patyrė ir iškentėjo mūsų seneliai, tėvai, mes
privalome duoti ateities kartoms, tremtinių atsiminimai - tai tautos istorija,
kurios neturime teisės pamiršti.
Molis atgijo šiltuose vaikų delnuose
Lietuvos Respublikos Seimas 2015-uosius metus paskelbė
Etnografinių regionų metais. Šios iniciatyvos tikslas - puoselėti etnografinių regionų savitumą,
įvairiapusiškai atskleisti jų kultūrą. Minėdami Etnografinių regionų
metus, dar kartą parodome, kad vertiname ir gerbiame autentišką liaudies
kultūrą, didžiuojamės savo papročiais ir tradicijomis.
Šia
proga Lentvario miesto biblioteka organizavo edukacinį užsiėmimą su keramike Gražina
Jurgelevičiūte. Vilnietė menininkė pradėjo lipdyti nuo šeštos klasės, lankė
keramikos būrelį. Vėliau mokėsi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje,
Dailės akademijoje įgijo keramikės specialybę. Šiuo metu Naujosios Vilnios moksleivių kūrybos namuose Gražina veda
keramikos būrelį. Be keramikos dar mėgsta dainuoti, domisi tradiciniais Vietnamo kovos menais, užsiima
dizainu ir maketavimu. Keramikė savo darbus pristato grupinėse keramikos darbų
parodose, galerijose, Kaziuko mugėse, taip pat gamina keramikos dirbinius pagal individualius užsakymus.
Edukacinio
užsiėmimo metu susipažinta su vienu seniausių amatu – keramika. Lietuvos
teritorijoje rankomis lipdyti moliniai indai buvo vartojami nuo neolito (IV
tūkstantmečio prieš mūsų erą), o nuo XII amžiaus apie puodininkystę pradėta
kalbėti, kaip apie amatą.
Vėliau šalia puodų, puodynių, ąsočių ir kitų indų pradėta lipdyti žaislus vaikams,
labiausiai paplito švilpynės. Renginyje dalyvavo Lentvario Motiejaus Šimelionio
gimnazijos vasaros vaikų stovyklos ,,Mano gimtinė ir aš“ dalyviai. Renginio
pradžioje menininkė supažindino vaikus su keramikos istorija.
Pirmykščiai žmonės keliaudami iš vienos vietos į kitą palikdavo laužavietes ir
po kiek laiko sugrįžę į senas vietas pastebėdavo, kad žemė kur buvo laužavietė
sukietėjusi ir nepraleidžia vandens. Pakasinėję žemę toje vietoje pastebėjo, kad iš jos galima kažką
formuoti. Taip buvo atrastas molis, kuris turi savybes sulipti ir sukietėti. Senovėje
daugiausia buvo paplitęs puodų, indų, statulėlių, papuošalų ir amuletų
lipdymas. Žmonės tikėjo, kad savo rankomis nulipdytas mažas daiktelis, laikomas
prie kūno turi magiškų galių, kurios apsaugo juos nuo nelaimių ir kitokio
blogio, neša sėkmę. Iki šiol keramikos menas yra labai paplitęs ir populiarus.
Pagrindiniai
lipdymo įrankiai: rankos, mediniai ir plastikiniai stekai, viela, peiliukas.
Medžiaga – molis turi plastinių savybių, todėl labai tinka lipdymui ir žiedimui.
Molis randamas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, todėl jis yra skirtingų
savybių ir spalvų. Jis gali būti rudas, žydras, geltonas, raudonas, pilkas,
baltas, tai priklauso nuo jame susikaupusių mineralų kiekio. Džiūdamas molis
keičia spalvą. Moliui išdegti reikalinga 1000 laipsnių ir didesnė temperatūra. Keramikos menas labai platus: galima išlipdyti
ir palikti džiūti, padengti glazūra ar laku, dekoruoti.
Keramikė
pristatė pačią paprasčiausią lipdymo techniką, pademonstravo, kaip greitai ir
paprastai iš molio rutuliukų padaroma gėlytė. Supažindino su virveline keramikos
technika: iš molio iškočiojama reikiamo ilgio ir storio virvutė, o tada ji
sukama aplinkui iš apačios į viršų paspaudžiant, kad taptu vientisa. Vaikai
susižavėję stebėjo, kaip greitai viešnios rankose molis virsta vazele. Iš molio
gabaliuko padarytas cepelinas per sekundę tapo simpatišku paukštuku, iš atskirų
gabalėlių – katinuku.
,,Molis yra gyvas, jis jaučia jūsų rankas, nuotaiką,
todėl dirbti su juo begalinis malonumas“, - kalbėjo dirbdama Gražina. Virveline
technika galima pagaminti dubenėlius, vazeles, lėkštutes, puodukus, vėliau juos
galima papuošti atskirai nulipdytomis detalėmis. Keramikė parodė vaikams
šeštoje klasėje nulipdytą ir iki šiol išsaugotą indelį.
Vėliau
vaikai patys su užsidegimu ėmėsi kurti, lipdyti, dekoruoti. Į darbą kibo ir juos
atlydėjusios mokytojos. Gražina mielai dalino patarimus, nepatingėjo prie
kiekvieno prieiti, padėjo pagražinti ar pataisyti darbelį. ,,Jeigu molis
pradeda rankose džiūti ir detalė prie detalės nesiklijuoja, paprasčiausiai
reikia jį sudrėkinti ir galima dirbti toliau“, – patarinėjo Gražina. Vaikų ir
suaugusiųjų rankose molis nepastebimai virto smagiais paukščiukais ir
kačiukais, puošniomis vazelėmis, lėkštutėmis, rožytėmis.
Darbeliai gavosi
skirtingi ir saviti, nes kiekvienas į juos įliejo savo kūrybinę vaizduotę,
nuotaiką ir emocijas. Molio keramikos darbelių gaminimas – puikus užsiėmimas,
kuris ne tik maloniai nuteikia, bet ir atpalaiduoja, ramina, lavina mastymą.
Pajutę
molio minkymo malonumą, iš jo sklindančią šilumą, kūrybiškumo ugnelę, vaikai
ilgai negalėjo atsisveikinti su viešnia. Jie išėjo iš bibliotekos nešini savo
pagamintais darbeliais ir praturtinę žinias apie tradicinius lietuvių amatus.
2015 m. birželio 8 d., pirmadienis
Gyvybės ratas sukasi iš naujo
Lentvario
miesto bibliotekoje vyko tradicinis literatų vakaras. Renginyje dalyvavo ir
savo kūrybą skaitė Trakų krašto literatų brolijos „Aukuras“ nariai. Jaukią
vakaro nuotaiką kūrė autorinių dainų atlikėjas Gintautas Valainis.
Renginio metu dalijomės
prisiminimais apie mus palikusius literatus ir menininkus. Šių metų pavasarį
netekome talentingo fotomenininko, žurnalisto ir rašytojo Alfredo Girdziušo. Tai buvo nepaprastai veiklus, kūrybingas,
nuoširdus, turintis gerą humoro jausmą žmogus, stipri asmenybė, geras vyras, tėvas,
draugas, mokytojas ir kolega.
Popietėje dalyvavusi
literatų brolijos ,,Aukuras“ pirmininkė Teresė Balkutė-Zolotuchinienė pasidalijo
savo įspūdžiais apie naująjį, šiuo metu ruošiamą išleisti, jau ketvirtą Trakų
krašto literatų kūrybos almanachą, kuriame bus publikuojama 44 autorių kūryba, tarp
jų 18 lentvariečių. Ji nuoširdžiai padėkojo visiems prisidėjusiems prie šio
„kūdikio“ gimimo. Anot Teresės, tai buvo gana sudėtingas autorių, sudarytojų ir
redaktorių komandinis darbas. „Aukurui“ suteikus leidybines teises, nuo 2000
metų išleista 15 knygų, iš jų trys almanachai: „Paparčio žydėjimas“ (2001), „Trakuvos poezija“ (2004) „Trakuvos
literatų kūryba“ (2010).
Brolijos narė, buvusi
bibliotekininkė, žurnalistė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Austra
Bundzaitė-Zapolskienė rašo publicistinius straipsnius, noveles, miniatiūras,
eilėraščius. Ji pristatė savo naujausią knygą ,,Pasaulis dar margesnis“,
pasidalijo patirtimi apie knygos leidybą ir platinimą.
Savo kūrybą skaitė ir
Lentvario literatai: V. Talačka, V. Masalskaitė-Čigienė, S. Jezerskienė, J.
Miglinas, R. Minkevičienė.
Vytautas
Talačka pasakojo apie pirmąjį savo eilėraščių rinkinį ,,Tėviškės ilgesys“,
kuris vėliau buvo papildytas naujais eilėraščiais ir perleistas. Ši knyga
autoriui labai brangi, nes į ją įdėjo visą savo sielą, daugelis eilių skirta
žmonai, dukrai, kitiems artimiesiems. Paskutiniu metu autorius pamėgo rašyti
prozą, daugiausiai rašo apie gamtą, gyvūnus, supančią aplinką, tikrus
nutikimus. Kartu su anūke Dagne yra parašęs pasakėlių.
Valerija Masalskaitė-Čigienė
taip pat yra išleidusi ne vieną knygelę. Autorė dvidešimt ketverius metus
mokytojavo Lentvario vidurinėje mokykloje. Rašo eiles, noveles, atsiminimus,
miniatiūras. Išleido eilėraščių rinkinį „Rudenio alėjoj“, eilių ir atsiminimų
knygelę „Sutemų aidai“. Publikavo eilėraščius Trakų literatų kūrybos almanache
„Trakuvos literatų kūryba“.
Literatė
Sofija Jezerskienė skaitė ištraukas iš savo kūrybos. Jos poezija buvo
publikuojama Trakų rajono laikraštyje „Galvė“, literatų almanachuose „Trakuvos
poezija“ ir „Trakuvos literatų kūryba“.
Sofija taip pat papasakojo savo „Eilėraščių“ rinkinėlio atsiradimo istoriją. Tai
buvo jos vaikų dovana vedybų jubiliejaus proga.
Savo kūrybą pristatė ir poetas
Juozas Miglinas. Jis skaitė ištraukas iš naujai ruošiamos knygos. Autoriaus
žodžiais ,,jis yra įgavęs priklausomybę nuo knygų, mokslo, technikos, meno ir
darbo“. Kurti pradėjo nuo 7 klasės. Kūryboje vyrauja lyrika, satyra, karikatūra,
publicistika ir fotografija. Toliau seka almanachai: „Merkio lieptai“,
„Trakuvos poezija“, „Trakuvos literatų kūryba“, tarmiškos kūrybos rinkinys
„Bundanti versmė“, eilėraščių rinktinė „Mano žemė manimi alsuos“, poema mokiniams
„Miglinių šeimynėlė“.
Vėliau
vyko žaidimas-kūrybinė užduotis, kurios metu visi turėjo sukurti ketureilį prasidedantį
eilute „Gyvybės ratas sukasi iš naujo“. Smagu buvo paklausyti, ką sukūrė ne tik
literatai, bet ir kiti renginio dalyviai, kurie nenusileido išmone ir
kūrybingumu. Šiltai pabendravę, pasivaišinę
kava, arbata, saldumynais, pasiklausę Gintauto Valainio dainų, su gera nuotaika atsisveikinome
iki kitų susitikimų.
Svečiuose dailininkė Marija Smirnovaitė
Lentvario miesto bibliotekoje lankėsi
dailininkė, knygų iliustratorė Marija Smirnovaitė, kurios iliustruotos knygos
yra pelniusios ne vieną apdovanojimą. Knyga ,,Udo ir Dra niekaip nesusikalba“
Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos buvo išrinkta geriausia knyga
mažiausiems skaitytojams. Knyga „Karžygiuko istorija“ 2013-aisiais metais tapo
Metų knyga vaikams, o lietuvių liaudies pasakų rinktinė „Aukso kirvukas“ buvo
apdovanota kaip gražiausiai iliustruota metų knyga.
Dailininkė įdomiai pasakojo apie tai,
kaip gimsta iliustracijos. Iš pradžių Marija gerai išanalizuoja, kaip turi
atrodyti visi personažai ir kaip jie atrodo iš tikrųjų, gamtoje, o po to imasi
piešti. Ji kruopščiai dirba prie kiekvieno knygos puslapio. Stengiasi piešti
taip, kad būtų įdomu ir juokinga vaikams.
Renginyje dalyvavę Lentvario
lopšelio-darželio ,,Svajonėlė“ auklėtiniai ir ,,Versmės“ gimnazijos 3 kl.
mokiniai noriai dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse, kartu su dailininke kūrė
iliustracijas Kosto Kubilinsko eilėraščiui ,,Du meškučiai“, džiaugėsi jos betarpišku, dėmesingu bei nuoširdžiu bendravimu.
Grafika,
iliustracijos, suvenyrai, eskizai, atvirukai, logotipai, dizaino projektai, tekstiliniai
žaislai, aksesuarai, keramika – daugybė meno sričių, kuriose Marija atranda
save. Ji
sako, kad dailininkas yra ne ką mažesnis knygos autorius. Nuo jo priklauso, ar
knyga bus spalvota ir patraukli vaikams ir jų tėveliams. Yra pavyzdžių, kuomet
visiškai paprastą istoriją gali išgelbėti puikios iliustracijos ir kokybiška
spauda. Dailininkė labai sėkmingai bendradarbiauja su leidykla ,,Nieko rimto“.
Čia ji kuria ne tik iliustracijas knygoms, bet ir dalyvauja knygų
apipavidalinimo procese: sugalvoja viršelio dizainą, parenka šriftus antraštėms.
Pirmieji kūrybiniai bandymai prasidėjo
su leidyklos ,,Jūsų Flintas“ pasiūlymu iliustruoti seriją knygučių apie
Smalsutį. Šios mokomosios knygelės kartoniniais puslapiais skirtos patiems
mažiausiems vaikučiams. Vaikystėje Marija labai mėgo skaityti, patiko gražiai iliustruotos
knygos. Su malonumu prisimena Stasio Eidrigevičiaus iliustruotas knygas ir Kęstučio
Kasparavičiaus iliustruotas liaudies pasakas. Vėliau prasidėjo Žiulio Verno knygų
skaitymai, kelionės, indėnai, nuotykiai, lobiai...
Iliustruodama pasakų rinktinę ,,Aukso
kirvukas“ dailininkė norėjo, kad ji būtų tarsi dalelė Lietuvos, kad taptų
puikiu suvenyru ar dovana kam nors, gyvenančiam tolimame pasaulio krašte.
„Atsiverti knygą, o joje – mūsų miškas, mūsų žaluma, paslaptys, rūko drėgmė,
samanų ir marių vandens kvapai, maža mūsų krašto dalelė,“ – kalbėjo dailininkė.
Marija taip pat dalyvavo Paramos ir
labdaros fondo „Mamų unija“ projekte „Pasakų namučiai“. Daugiau nei dvidešimt
kūrybingų žmonių sutiko savanoriškai ir neatlygintinai parašyti bei iliustruoti
pasakas, kad padėtų vėžiu sergantiems vaikams ir jų šeimoms. Buvo išleista knyga
,,Pasakų namučiai“, kurią įsigydami skriame lėšas „Onkologine liga sergančio
vaiko šeimos namučių“ statybos pirmiesiems etapams. Marija sukūrė ir viršelį
šiai knygai.
Manome, kad renginio tikslas – skatinti vaikų
skaitymą, padėti knygelei prisibelsti į vaiko širdį, atrasti vis naujų kelių ir
būdų sužadinti susidomėjimą - buvo pasiektas. Už pastangas ir kūrybiškumą visi
buvo apdovanoti menininkės stilizuotu autografu.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)