Apie mane

Mano nuotrauka
Lentvario biblioteka įkurta 1941 metais. Bibliotekos fondą sudaro 32000 egz. leidinių. Biblioteka turi 2500 nuolatinių skatytojų. Kasmet bibliotekoje apsilanko apie 35000 lankytojų. Adresas: Klevų al. 20, Lentvaris LT-25109 Tel. 8-528-28334, el.paštas lentvaris.m.biblioteka@gmail.com. Dirbame: pirmadienį-penktadienį nuo 10.30 iki 19.00 val.,šeštadienį nuo 9.00 iki 17.00 val.

2015 m. birželio 15 d., pirmadienis

Kviečiame!

Diena, kurios negalime pamiršti



Kiekvienais metais Lietuva prisimena ir išgyvena iš naujo 1941 metų birželio 14-ąją. Ši diena žymi masinių trėmimų ir žiauraus genocido pradžią. Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkstančių savo gyventojų. Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų, žemės ūkio ir kitus sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino šaltos aplinkos sąlygos, jiems patiems teko statytis būstus. Buvo ištremti Lietuvos Respublikos politiniai veikėjai, partijų ir organizacijų vadovai, karininkai, gydytojai, mokytojai, ūkininkai ir jų šeimos.
                      Lentvario miesto biblioteka kiekvienais metais mini Gedulo ir vilties dieną pakviesdama savo lankytojus į tradicinį susitikimą su buvusiais tremtiniais. Šį kartą pas mus atvyko tremtinių šeima Bronislava ir Alfonsas Daudos, kurie pasidalijo savo prisiminimais su bibliotekos lankytojais, Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos vasaros stovyklos ,,Mano gimtinė ir aš“ dalyviais.


  Abu gimė Burbonių kaime Onuškio valsčiuje, Trakų apskrityje. Bronislavos Kuodzevičiūtės-Daudienės tėvai buvo ūkininkai, turėjo 15 ha žemės. Šeimoje augo šeši vaikai: du berniukai ir keturios mergaitės. Tėvams ūkininkauti sekėsi neblogai, todėl visi vaikai galėjo lankyti mokyklą. Ir šeimoje, ir mokykloje vaikai buvo auklėjami meilės Tėvynei dvasia. Šeima buvo ištremta 1948 m. į Koj gyvenvietę, Partizansko rajone, Krasnojarsko krašte. ,,Labiausiai atmintyje įstrigo epizodas – naktis, bildesys į langus, šauksmai, liepta susiruošti per valandą, mama klausia, ką nori paimti, o man viskas krenta iš rankų“, - pasakojo Bronislava.

 Išvežė juos į Rūdiškes, suvarė į vagonus, kaip gyvulius, o toliau visų laukė nežinomybė. Kelionė buvo baisi, vagonai perpildyti, žmonės sirgo. Kareiviai tuos, kurie mirdavo, išmesdavo iš vagono, palikdavo tuos, kurie sirguliavo. Sergančiuosius gydydavo kartu tremiami, jei turėdavo kokių nors vaistų. Vieną kartą per parą kaip gyvulius išleisdavo iš vagonų atlikti savo reikalo po vagonais stebint kareiviams su šunimis. Kas bėgdavo – nušaudavo vietoje ir palikdavo. Važiavo apie tris savaites, pakeliui vieną kartą visus suvarė į pirtį, utėles naikino. Sibire Bronislava pirmą kartą pamatė, kaip moterys aria karvėmis arba pačios traukdamos plūgą. Sunkiausios buvo pirmosios savaitės. Gyvenvietė Koj įsikūrusi Sajanų kalnų papėdėje. Bronislava ir Alfonsas pirmą kartą pamatė snieguotas kalnų viršūnes. Visus tremtinius apgyvendino apleistuose tuščiuose namuose, barakuose, vienišus – pas vietinius gyventojus. Visi tvarkėsi, kaip kas galėjo. ,,Mes dirbome įvairius sunkiausius darbus, kur pasiųsdavo, nes buvome belaisviai, neturėjome pasų, negalėjome išeiti iš savo kaimo, negalėjome pasakyti, kad mums sunku, iš mūsų reikalavo tik dirbti“, - pasakojo Alfonsas.


 Buvę kaimynai Alfonsas ir Bronislava gyveno skirtingose vietovėse, vėl susitiko tik sugrįžę į Lietuvą ir apsigyvenę Lentvario mieste. Alfonsą ištrėmė į Talovkos gyvenvietę. Nuo 8 metų teko dirbti piemeniu, ganydavo iki 50 karvių bandas. Skirtingai negu Bronislava, jis nelankė mokyklos, nebuvo kada, reikėjo išmaitinti septynių žmonių šeimą. Alfonsas prisimena, kad vasaros buvo lietingos, šaltos, trūko maisto, duona buvo normuota, po 300 g. žmogui. Po kiek laiko šeima sutaupė pinigų ir nusipirko savo karvę, tada pasidarė lengviau. Nuo 13 metų buvo nusiųstas prie sunkių miško darbų. Prisimena didžiausius Sibiro šalčius iki 56 laipsnių, dirbti reikėjo prie 40 laipsnių šalčių, pasitaikė ir nušalimų.


Bronislava papasakojo apie savo brolį – tremtinį ir politinį kalinį Stasį Kuodzevičių. Pristatė jo kūrybos knygą ,,Priimk, Tėvyne, mano kuklią auką“, išleistą 2013 metais. Vaikai mielai paskaitė keletą kūrinių iš šio rinkinio: ,,Berijos rūsiuose“, ,,Kalinio laiškas sesutei tremtinei“, ,,Lietuvai“, ,,Baltijai“. Kurti eiles Stasys Kuodzevičius pradėjo dar besimokydamas gimnazijoje. Paauglystėje pradėjo domėtis politika, todėl politinė bei patriotinė tema jo kūryboje nėra atsitiktinės. Meilė Tėvynei ir Burboniams ryškios visais jo kūrybos laikotarpiais: tremtyje  - Vorkutoje, Krasnojarsko krašte, Chakasijoje, taip pat jau sugrįžus į Lietuvą po ilgų tremties metų.
Tai, ką patyrė ir iškentėjo mūsų seneliai, tėvai, mes privalome duoti ateities kartoms, tremtinių atsiminimai - tai tautos istorija, kurios neturime teisės pamiršti.

Molis atgijo šiltuose vaikų delnuose



Lietuvos Respublikos Seimas 2015-uosius metus paskelbė Etnografinių regionų metais. Šios iniciatyvos tikslas - puoselėti etnografinių regionų savitumą, įvairiapusiškai atskleisti jų kultūrą. Minėdami Etnografinių regionų metus, dar kartą parodome, kad vertiname ir gerbiame autentišką liaudies kultūrą, didžiuojamės savo papročiais ir tradicijomis.

                      Šia proga Lentvario miesto biblioteka organizavo edukacinį užsiėmimą su keramike Gražina Jurgelevičiūte. Vilnietė menininkė pradėjo lipdyti nuo šeštos klasės, lankė keramikos būrelį. Vėliau mokėsi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, Dailės akademijoje įgijo keramikės specialybę. Šiuo metu Naujosios Vilnios moksleivių kūrybos namuose Gražina veda keramikos būrelį. Be keramikos dar mėgsta dainuoti, domisi tradiciniais Vietnamo kovos menais, užsiima dizainu ir maketavimu. Keramikė savo darbus pristato grupinėse keramikos darbų parodose, galerijose, Kaziuko mugėse, taip pat gamina keramikos dirbinius pagal individualius užsakymus.


                      Edukacinio užsiėmimo metu susipažinta su vienu seniausių amatu – keramika. Lietuvos teritorijoje rankomis lipdyti moliniai indai buvo vartojami nuo neolito (IV tūkstantmečio prieš mūsų erą), o nuo XII amžiaus apie puodininkystę pradėta kalbėti, kaip apie amatą. Vėliau šalia puodų, puodynių, ąsočių ir kitų indų pradėta lipdyti žaislus vaikams, labiausiai paplito švilpynės. Renginyje dalyvavo Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos vasaros vaikų stovyklos ,,Mano gimtinė ir aš“ dalyviai. Renginio pradžioje menininkė supažindino vaikus su keramikos istorija. Pirmykščiai žmonės keliaudami iš vienos vietos į kitą palikdavo laužavietes ir po kiek laiko sugrįžę į senas vietas pastebėdavo, kad žemė kur buvo laužavietė sukietėjusi ir nepraleidžia vandens. Pakasinėję žemę toje  vietoje pastebėjo, kad iš jos galima kažką formuoti. Taip buvo atrastas molis, kuris turi savybes sulipti ir sukietėti. Senovėje daugiausia buvo paplitęs puodų, indų, statulėlių, papuošalų ir amuletų lipdymas. Žmonės tikėjo, kad savo rankomis nulipdytas mažas daiktelis, laikomas prie kūno turi magiškų galių, kurios apsaugo juos nuo nelaimių ir kitokio blogio, neša sėkmę. Iki šiol keramikos menas yra labai paplitęs ir populiarus. 


Pagrindiniai lipdymo įrankiai: rankos, mediniai ir plastikiniai stekai, viela, peiliukas. Medžiaga – molis turi plastinių savybių, todėl labai tinka lipdymui ir žiedimui. Molis randamas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, todėl jis yra skirtingų savybių ir spalvų. Jis gali būti rudas, žydras, geltonas, raudonas, pilkas, baltas, tai priklauso nuo jame susikaupusių mineralų kiekio. Džiūdamas molis keičia spalvą. Moliui išdegti reikalinga 1000 laipsnių ir didesnė temperatūra.  Keramikos menas labai platus: galima išlipdyti ir palikti džiūti, padengti glazūra ar laku, dekoruoti.  



                      Keramikė pristatė pačią paprasčiausią lipdymo techniką, pademonstravo, kaip greitai ir paprastai iš molio rutuliukų padaroma gėlytė. Supažindino su virveline keramikos technika: iš molio iškočiojama reikiamo ilgio ir storio virvutė, o tada ji sukama aplinkui iš apačios į viršų paspaudžiant, kad taptu vientisa. Vaikai susižavėję stebėjo, kaip greitai viešnios rankose molis virsta vazele. Iš molio gabaliuko padarytas cepelinas per sekundę tapo simpatišku paukštuku, iš atskirų gabalėlių – katinuku. 

 ,,Molis yra  gyvas, jis jaučia jūsų rankas, nuotaiką, todėl dirbti su juo begalinis malonumas“, - kalbėjo dirbdama Gražina. Virveline technika galima pagaminti dubenėlius, vazeles, lėkštutes, puodukus, vėliau juos galima papuošti atskirai nulipdytomis detalėmis. Keramikė parodė vaikams šeštoje klasėje nulipdytą ir iki šiol išsaugotą indelį.


                      Vėliau vaikai patys su užsidegimu ėmėsi kurti, lipdyti, dekoruoti. Į darbą kibo ir juos atlydėjusios mokytojos. Gražina mielai dalino patarimus, nepatingėjo prie kiekvieno prieiti, padėjo pagražinti ar pataisyti darbelį. ,,Jeigu molis pradeda rankose džiūti ir detalė prie detalės nesiklijuoja, paprasčiausiai reikia jį sudrėkinti ir galima dirbti toliau“, – patarinėjo Gražina. Vaikų ir suaugusiųjų rankose molis nepastebimai virto smagiais paukščiukais ir kačiukais, puošniomis vazelėmis, lėkštutėmis, rožytėmis.


 Darbeliai gavosi skirtingi ir saviti, nes kiekvienas į juos įliejo savo kūrybinę vaizduotę, nuotaiką ir emocijas. Molio keramikos darbelių gaminimas – puikus užsiėmimas, kuris ne tik maloniai nuteikia, bet ir atpalaiduoja, ramina, lavina mastymą. 


                      Pajutę molio minkymo malonumą, iš jo sklindančią šilumą, kūrybiškumo ugnelę, vaikai ilgai negalėjo atsisveikinti su viešnia. Jie išėjo iš bibliotekos nešini savo pagamintais darbeliais ir praturtinę žinias apie tradicinius lietuvių amatus. 

2015 m. birželio 8 d., pirmadienis

Kviečiame!


Gyvybės ratas sukasi iš naujo



Lentvario miesto bibliotekoje vyko tradicinis literatų vakaras. Renginyje dalyvavo ir savo kūrybą skaitė Trakų krašto literatų brolijos „Aukuras“ nariai. Jaukią vakaro nuotaiką kūrė autorinių dainų atlikėjas Gintautas Valainis.
                      Renginio metu dalijomės prisiminimais apie mus palikusius literatus ir menininkus. Šių metų pavasarį netekome talentingo fotomenininko, žurnalisto ir rašytojo Alfredo Girdziušo.  Tai buvo nepaprastai veiklus, kūrybingas, nuoširdus, turintis gerą humoro jausmą žmogus, stipri asmenybė, geras vyras, tėvas, draugas, mokytojas ir kolega.

                      Popietėje dalyvavusi literatų brolijos ,,Aukuras“ pirmininkė Teresė Balkutė-Zolotuchinienė pasidalijo savo įspūdžiais apie naująjį, šiuo metu ruošiamą išleisti, jau ketvirtą Trakų krašto literatų kūrybos almanachą, kuriame bus publikuojama 44 autorių kūryba, tarp jų 18 lentvariečių. Ji nuoširdžiai padėkojo visiems prisidėjusiems prie šio „kūdikio“ gimimo. Anot Teresės, tai buvo gana sudėtingas autorių, sudarytojų ir redaktorių komandinis darbas. „Aukurui“ suteikus leidybines teises, nuo 2000 metų išleista 15 knygų, iš jų trys almanachai: „Paparčio žydėjimas“ (2001), „Trakuvos poezija“ (2004) „Trakuvos literatų kūryba“ (2010).


                      Brolijos narė, buvusi bibliotekininkė, žurnalistė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Austra Bundzaitė-Zapolskienė rašo publicistinius straipsnius, noveles, miniatiūras, eilėraščius. Ji pristatė savo naujausią knygą ,,Pasaulis dar margesnis“, pasidalijo patirtimi apie knygos leidybą ir platinimą. 


                      Savo kūrybą skaitė ir Lentvario literatai: V. Talačka, V. Masalskaitė-Čigienė, S. Jezerskienė, J. Miglinas, R. Minkevičienė.
                      Vytautas Talačka pasakojo apie pirmąjį savo eilėraščių rinkinį ,,Tėviškės ilgesys“, kuris vėliau buvo papildytas naujais eilėraščiais ir perleistas. Ši knyga autoriui labai brangi, nes į ją įdėjo visą savo sielą, daugelis eilių skirta žmonai, dukrai, kitiems artimiesiems. Paskutiniu metu autorius pamėgo rašyti prozą, daugiausiai rašo apie gamtą, gyvūnus, supančią aplinką, tikrus nutikimus. Kartu su anūke Dagne yra parašęs pasakėlių.

                      Valerija Masalskaitė-Čigienė taip pat yra išleidusi ne vieną knygelę. Autorė dvidešimt ketverius metus mokytojavo Lentvario vidurinėje mokykloje. Rašo eiles, noveles, atsiminimus, miniatiūras. Išleido eilėraščių rinkinį „Rudenio alėjoj“, eilių ir atsiminimų knygelę „Sutemų aidai“. Publikavo eilėraščius Trakų literatų kūrybos almanache „Trakuvos literatų kūryba“.

                      Literatė Sofija Jezerskienė skaitė ištraukas iš savo kūrybos. Jos poezija buvo publikuojama Trakų rajono laikraštyje „Galvė“, literatų almanachuose „Trakuvos poezija“ ir  „Trakuvos literatų kūryba“. Sofija taip pat papasakojo savo „Eilėraščių“ rinkinėlio atsiradimo istoriją. Tai buvo jos vaikų dovana vedybų jubiliejaus proga.

                      Savo kūrybą pristatė ir poetas Juozas Miglinas. Jis skaitė ištraukas iš naujai ruošiamos knygos. Autoriaus žodžiais ,,jis yra įgavęs priklausomybę nuo knygų, mokslo, technikos, meno ir darbo“. Kurti pradėjo nuo 7 klasės. Kūryboje vyrauja lyrika, satyra, karikatūra, publicistika ir fotografija. Toliau seka almanachai: „Merkio lieptai“, „Trakuvos poezija“, „Trakuvos literatų kūryba“, tarmiškos kūrybos rinkinys „Bundanti versmė“, eilėraščių rinktinė „Mano žemė manimi alsuos“, poema mokiniams „Miglinių šeimynėlė“.

                      Vėliau vyko žaidimas-kūrybinė užduotis, kurios metu visi turėjo sukurti ketureilį prasidedantį eilute „Gyvybės ratas sukasi iš naujo“. Smagu buvo paklausyti, ką sukūrė ne tik literatai, bet ir kiti renginio dalyviai, kurie nenusileido išmone ir kūrybingumu. Šiltai  pabendravę,  pasivaišinę  kava, arbata, saldumynais, pasiklausę  Gintauto Valainio dainų, su gera nuotaika atsisveikinome iki kitų susitikimų.

Svečiuose dailininkė Marija Smirnovaitė



Lentvario miesto bibliotekoje lankėsi dailininkė, knygų iliustratorė Marija Smirnovaitė, kurios iliustruotos knygos yra pelniusios ne vieną apdovanojimą. Knyga ,,Udo ir Dra niekaip nesusikalba“ Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos buvo išrinkta geriausia knyga mažiausiems skaitytojams. Knyga „Karžygiuko istorija“ 2013-aisiais metais tapo Metų knyga vaikams, o lietuvių liaudies pasakų rinktinė „Aukso kirvukas“ buvo apdovanota kaip gražiausiai iliustruota metų knyga.

Dailininkė įdomiai pasakojo apie tai, kaip gimsta iliustracijos. Iš pradžių Marija gerai išanalizuoja, kaip turi atrodyti visi personažai ir kaip jie atrodo iš tikrųjų, gamtoje, o po to imasi piešti. Ji kruopščiai dirba prie kiekvieno knygos puslapio. Stengiasi piešti taip, kad būtų įdomu ir juokinga vaikams.
Renginyje dalyvavę Lentvario lopšelio-darželio ,,Svajonėlė“ auklėtiniai ir ,,Versmės“ gimnazijos 3 kl. mokiniai noriai dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse, kartu su dailininke kūrė iliustracijas Kosto Kubilinsko eilėraščiui ,,Du meškučiai“, džiaugėsi jos betarpišku, dėmesingu bei nuoširdžiu bendravimu. 

Grafika, iliustracijos, suvenyrai, eskizai, atvirukai, logotipai, dizaino projektai, tekstiliniai žaislai, aksesuarai, keramika – daugybė meno sričių, kuriose Marija atranda save. Ji sako, kad dailininkas yra ne ką mažesnis knygos autorius. Nuo jo priklauso, ar knyga bus spalvota ir patraukli vaikams ir jų tėveliams. Yra pavyzdžių, kuomet visiškai paprastą istoriją gali išgelbėti puikios iliustracijos ir kokybiška spauda. Dailininkė labai sėkmingai bendradarbiauja su leidykla ,,Nieko rimto“. Čia ji kuria ne tik iliustracijas knygoms, bet ir dalyvauja knygų apipavidalinimo procese: sugalvoja viršelio dizainą, parenka šriftus antraštėms.

Pirmieji kūrybiniai bandymai prasidėjo su leidyklos ,,Jūsų Flintas“ pasiūlymu iliustruoti seriją knygučių apie Smalsutį. Šios mokomosios knygelės kartoniniais puslapiais skirtos patiems mažiausiems vaikučiams. Vaikystėje Marija labai mėgo skaityti, patiko gražiai iliustruotos knygos. Su malonumu prisimena Stasio Eidrigevičiaus iliustruotas knygas ir Kęstučio Kasparavičiaus iliustruotas liaudies pasakas. Vėliau prasidėjo Žiulio Verno knygų skaitymai, kelionės, indėnai, nuotykiai, lobiai...

Iliustruodama pasakų rinktinę ,,Aukso kirvukas“ dailininkė norėjo, kad ji būtų tarsi dalelė Lietuvos, kad taptų puikiu suvenyru ar dovana kam nors, gyvenančiam tolimame pasaulio krašte. „Atsiverti knygą, o joje – mūsų miškas, mūsų žaluma, paslaptys, rūko drėgmė, samanų ir marių vandens kvapai, maža mūsų krašto dalelė,“ – kalbėjo dailininkė.

Marija taip pat dalyvavo Paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“ projekte „Pasakų namučiai“. Daugiau nei dvidešimt kūrybingų žmonių sutiko savanoriškai ir neatlygintinai parašyti bei iliustruoti pasakas, kad padėtų vėžiu sergantiems vaikams ir jų šeimoms. Buvo išleista knyga ,,Pasakų namučiai“, kurią įsigydami skriame lėšas „Onkologine liga sergančio vaiko šeimos namučių“ statybos pirmiesiems etapams. Marija sukūrė ir viršelį šiai knygai.
Manome, kad renginio tikslas – skatinti vaikų skaitymą, padėti knygelei prisibelsti į vaiko širdį, atrasti vis naujų kelių ir būdų sužadinti susidomėjimą - buvo pasiektas. Už pastangas ir kūrybiškumą visi buvo apdovanoti menininkės stilizuotu autografu.