Apie mane

Mano nuotrauka
Lentvario biblioteka įkurta 1941 metais. Bibliotekos fondą sudaro 32000 egz. leidinių. Biblioteka turi 2500 nuolatinių skatytojų. Kasmet bibliotekoje apsilanko apie 35000 lankytojų. Adresas: Klevų al. 20, Lentvaris LT-25109 Tel. 8-528-28334, el.paštas lentvaris.m.biblioteka@gmail.com. Dirbame: pirmadienį-penktadienį nuo 10.30 iki 19.00 val.,šeštadienį nuo 9.00 iki 17.00 val.

2013 m. liepos 1 d., pirmadienis


Be kaltės nuteisti

Virš septyniasdešimt metų praėjo nuo tragiškų įvykių, kurie ištiko mūsų tautą. 1941 m. birželio 14 d. prasidėjo masiniai lietuvių areštai ir trėmimai. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sibirą. Žmonės buvo vežami krovininių traukinių vagonuose. Tremtyje atsidūrė geriausi mūsų tautos atstovai. Iš viso 1941-1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 tūkst. žmonių, apie 28 tūkst. iš jų žuvo. Lentvario mieste gyvena nemažai šeimų išgyvenusių tremties dalią. 1995 m. buvo įkurta Lentvario politinių kalinių ir tremtinių organizacija. 


 Jau eilę metų Lentvario miesto bibliotekoje minima Gedulo ir Vilties diena. Į susitikimą su Lentvario tremtiniais atėjo Motiejaus Šimelionio gimnazijos vasaros stovyklos ,,Mano gimtinė ir aš" dalyviai su mokytojais. Popietės metu išgyvenimais ir prisiminimais apie tremtį dalijosi šių tragiškų įvykių liudininkai, tremtiniai Alfonsas ir Marytė Kacėnai ir politinis kalinys Adomas Dumalakas.
Alfonsas ir Marytė buvo ištremti 1948 m., beveik tuo pačiu metu iš atskirų Dzūkijos vietų, su savo šeimomis. Abi šeimas okupantai ištrėmė į Krasnojarsko kraštą, Jermakovskajos rajoną, Tanzybėjaus miško kirtėjų gyvenvietę. Darbo ir gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškai sunkios. Dirbo miškų ūkyje (net vaikai), kirto, genėjo, krovė ir upe plukdė medžius, nesvarbu koks buvo metų laikas ir oras, o temperatūra kartais siekdavo -50 laipsnių. Maisto gaudavo tik mažą duonos gabalėlį ir vandens. Gyveno barako kambaryje kiauromis sienomis, per kurias laisvai švilpavo vėjas. Kartu gyveno dar keturios šeimos. Laisvės ir teisių neturėjo jokių, buvo sakoma, kad jie nuteisti (be kaltės) iki gyvos galvos. Jų likimas priklausė nuo prižiūrėtojo ir komendanto žmogiškumo. Tremtyje jų gyvenimo keliai susipynė, Marytė Skliutaitė ir Alfonsas Kacėnas tapo šeima ir susilaukė dukrelės Onutės. 1957-aisiais Kacėnai grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Lentvaryje. Abu dirbo Lentvario Kilimų fabrike. Tėvynėje taip pat nebuvo lengva, tuometinė valdžia juos laikė liaudies priešais, tą pastoviai primindami.   
        

Adomas Dumalakas gimė Kaišiadorių rajone, Velūnų kaime. Po karo mokėsi Vilniaus geležinkeliečių mokykloje, sėkmingai tęsė mokslus gimnazijoje. Ten jis įstojo į slaptą Lietuvos tautinio išsilaisvinimo organizaciją. Organizacija buvo išduota ir 21 metų Adomą Dumalaką suėmė ir nuteisė šešeriems metams. Jis buvo išsiųstas į Magadaną, į aukso bei urano rūdos kasyklas, kurių gylis siekdavo iki 400 metrų po žeme. Sąlygos buvo baisios, maisto ir vandens beveik nebuvo, kamerose žmonių sausakimša, miegojo ant narų arba plikos žemės, po galva pasidėdami kokią drapaną. Adomas Dumalakas dažnai prisimena, kiek jam grėsė įvairių pavojų, tačiau visada atsirasdavo išeitis, matyt gimęs po laiminga žvaigžde. Jis papasakojo apie nutikimą, įvykusį Maskvoje. Juos suvarė į pirtį kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, kurie greitai nusiprausę, pasisavino visus politinių kalinių rūbus. Karininkai liepė savo drabužius atpažinti ant plėšikų kūnų ir tada prasidėjo muštynės. Šeimą Adomas sukūrė tremtyje Magadano srityje, vedė tremtinę Janiną  Karvelytę. Jos tremtis prabėgo Altajaus krašte, jaunuolius skyrė 5 tūkstančiai kilometrų, bet atstumas nesutrukdė jiems bendrauti. Jie pamilo vienas kitą ir ilgą laiką bendravo laiškais. Tremtyje  jiems gimė sūnus Vladas ir dukra Zita. 1963 m. Dumalakų šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Lentvaryje.



Šiuo metu Alfonsas ir Marytė Kacėnai, Adomas Dumalakas būdami pensininkai taip pat turi daug veiklos. Jie priklauso Lentvario politinių kalinių ir tremtinių organizacijai, dainuoja Lentvario tremtinių chore. Pokalbio su svečiais metu, nebuvo galima nepastebėti iš šių senolių akių sklindančios šviesos, šilumos, taurios šypsenos ir optimizmo. Jie buvo kupini energijos, kuria dalijosi su kitais.



Dėkojame mūsų svečiams už suteiktą galimybę prisiliesti prie gyvos istorijos. Linkime jiems dar daug gražių pavasarių savo Tėvynėje.


Stovykla ,,Mano gimtinė ir aš“
kvietė pažinti, keliauti, pramogauti


Dieninė vasaros stovykla ,,Mano gimtinė ir aš“ jau ne pirmus metus kvietė mokinius pradėti atostogauti. Vykdant programos veiklas akcentuojama gimtojo krašto istorijos svarba. Šių metų programos potemė - ,,Mano krašto spalvos“.


 Programos turinį sudaro gimtojo miesto bei apylinkių gražiausių ir įdomiausių vietų lankymas, tiriamieji, kūrybiniai, savęs pažinimo, savianalizės darbai.


Stovyklos dalyviai pagal programos veiklas lankėsi Lentvario miesto bibliotekoje, rinko medžiagą apie Lietuvos lankytinas vietas: Jūros muziejų, Gintaro muziejų, Zoologijos sodą, Velnio duobę, Gedimino pilį, Kryžių kalną, Trakų pilį, Užutrakio dvarą bei kitas grafo Tiškevičiaus pilis ir parkus, rado nemažai medžiagos apie savo gimtąjį Lentvario miestą. Taip pat stovyklautojai galėjo susipažinti su Mariaus Jovaišos knyga ,,Neregėta Lietuva“. Kitą popietę mokiniai žiūrėjo lietuviškai dubliuotą pažintinį filmą ,,Kelionė į vandenyno gelmes“.


Kasmet Lentvario miesto bibliotekoje minima Gedulo ir vilties diena. Susitikime su Lentvario mieste gyvenančiais buvusiais tremtiniais dalyvavo ir Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos vasaros stovyklos ,,Mano gimtinė ir aš“ dalyviai su savo mokytojais. Per popietę išgyvenimais ir prisiminimais apie tremtį dalijosi šių tragiškų įvykių liudininkai tremtiniai Alfonsas ir Marytė Kacėnai bei politinis kalinys Adomas Dumalakas.


Per susitikimą bei užsiėmimus bibliotekoje mokiniai turėjo galimybę geriau pažinti savo kraštą, jo žmones, istoriją, todėl yra dėkingi Lentvario miesto darbuotojoms, sutikusioms bendradarbiauti socializacijos projekte, organizavusioms įdomius užsiėmimus bei nuoširdžiai bendravusioms su stovyklautojais.



Stovyklos uždarymo dieną Lentvario miesto bibliotekoje buvo parengta stovyklautojų kūrybinių darbų paroda ,,Mano krašto spalvos“.
Giedrė Širinskienė,
Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos
direktoriaus pavaduotoja ugdymui

POETO SIELA KUPINA JAUSMŲ...


                      Birželio 20 d. Lentvario bibliotekoje vyko tradicinis literatų vakaras. Šis vakaras pavadinimu ,,Poeto siela kupina jausmų...“ buvo skirtas šiais metais mus palikusiam Lentvario poetui ir rašytojui, aktyviam bendruomenės nariui ir bibliotekos bičiuliui Aleksejui Kutkinui. Renginio metu prisiminimais apie literatą dalijosi Aleksejaus draugai: vilnietis poetas Nikolajus Gerasimovas, Trakų literatų brolijos ,,Aukuras“ narė Viktorija Kurakevič, taip pat lentvarietis poetas ir žurnalistas Jonas Počepavičius, kiti literatai. Buvo skaitomos jo parašytos eilės, rodomos nufilmuotos praėjusių metų literatų susitikimo akimirkos.
                      Aleksejus Kutkinas gimė tremtyje, Votkinsko mieste (Udmurtijoje). Tačiau visada akcentavo, kad yra lietuvis, nes tėvai kylę iš Lietuvos. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1961 m. dirbo suvirintoju Elektrėnų šiluminėje elektrinėje, vėliau teko dirbti Estijoje ir Ukrainoje. Eilėraščius pradėjo rašyti būdamas 10 metų. Jo kūryba buvo publikuota Trakų rajono laikraštyje ,,Galvė“, almanachuose ,,Paparčio žydėjimas“, ,,Trakuvos literatų kūryba“, ,,Vingis“. 2009 metais išleista jo pirmoji lietuvių kalba poezijos knyga ,,Delfinija – sielos dievaitė“. Iš rusų kalbos vertė Kostas Fedaravičius. Aleksejus buvo veiklus Trakų rajono literatų brolijos ,,Aukuras“ narys, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos ir Tarptautinės rašytojų ir publicistų asociacijos narys, Tarptautinės rašytojų gildijos vadovas.  
 

Antroji vakaro dalis buvo skirta literatams neseniai išleidusiems naujas savo kūrybos knygas.
Mūsų viešnia iš Trakų Viktorija Kurakevič skaitė savo kūrybos eiles iš 2013 metais lietuvių kalba išleistos knygos ,,Dvi žemės“. Iš rusų kalbos vertė Aivaras Dočkus. Tai antrasis jos poezijos rinkinys. Pirmasis ,,Iš amžių glūdumos“ buvo išleistas 2010 metais. Viktorija gimė Pskovo mieste Rusijoje. Baigė fizikos-matematikos fakultetą Vilniaus universitete, tačiau yra meniškos sielos žmogus. Dabar gyvena Trakuose ir savo knygą skiria dviems miestams ir dviems žemėms: gimtąjai Pskovo žemei ir pamiltai Trakų žemei. Čia rasite tokių eilėraščių: ,,Trakų madona“, ,,Karaimai“, ,,Trakų kibininė“, ,,Himnas Trakams“, ,,Pskovietė“, ,,Olgos koplyčia“, ,,Kunigaikštis Daumantas“, ,,Pskovo ikona“ ir kt.

                      Valerija Masalskaitė-Čigienė pristatė savo knygą ,,Akimirkos vėjų nesušukuotos“. Tai trečioji literatės išleista knyga. Pirmoji knyga ,,Rudenio alėjoj“ buvo išleista 2004 m., antroji ,,Sutemų aidai“ – 2009 m. Jos kūryba buvo publikuota almanachuose ,,Trakuvos literatų kūryba“ ir ,,Vingis“. Valerija gimė Menturių kaime, Ukmergės rajone. Poetė trisdešimt septynerius metus atidavė mokyklai, dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 24 metus mokytojavo dabartinėje Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje. Savo knygoje ji dalijasi vaikystės ir jaunystės prisiminimais, kurie kaip mažyčiai gyvenimo trupinėliai surinkti vienoje vietoje. 


                      Vytautas Talačka pristatė knygą ,,Laiškai iš Afganistano“, skirtą brolio sūnui Gintarui Talačkai atminti, praėjusiam karo Afganistane mėsmalę ir žuvusiam neaiškiomis aplinkybėmis Lietuvoje. Vytautas Talačka gimė Liciškėnų kaime, Prienų rajone. Maskvoje įgijo ekonomisto specialybę. Eilėraščius pradėjo rašyti dar vaikystėje. 2007 metais išleido poezijos rinkinį ,,Tėviškės ilgesys“, 2010 metais - papildytą knygos variantą. Rašo ne tik eilėraščius, bet ir prozą, apsakymus, prisiminimus. Jo kūryba buvo spausdinta almanachuose ,,Trakuvos literatų kūryba“ ir ,,Vingis“. ,,Laiškai iš Afganistano“ – tai apybraiža, apsakymai ir eilėraščiai. Knyga papildyta Vytauto Talačkos asmeninėmis nuotraukomis.


                      Vakaro metu skambėjo akordeonisto Igno Simonaičio atliekami muzikiniai kūriniai. Išsiskirdami literatai ir kiti renginio dalyviai sakė, kad lauks kitų malonių susitikimų.